Į meniu Į turinį
Keisti kontrastąRašykite administratoriuiSuraskite mus FACEBOOK'eDUK
Į pradžiąSvetainės medis

Vertikalus pagrindinis


Naujienų prenumerata
Naujienos
Sociokultūrinės naujienos
Pradžia

Naujienos

Kol neregiams aklai siūlomi tik teoriškai veikiantys pritaikymai, realybėje labiau padeda technologijos

Vilniaus universiteto žurnalistikos studentė Eligija Barkutė svetainėje www.universitetozurnalistas.kf.vu.lt paskelbė straipsnį apie paslaugų sektoriaus pritaikymą neregiams:

"Stipresnis regėjimo sutrikimas kasdieniame gyvenime reikalauja skirti daugiau dėmesio įprastiems buities dalykams, kelia nepatogumų bendraujant, dirbant, mokantis ir užsiimant kitomis veiklomis. Šiuo metu tiek technologijų, tiek visuomeninių sprendimų dėka neregiams ir silpnaregiams yra prieinamos įvairios inovatyvios pagalbinės priemonės, padedančios orientuotis aplinkoje, atlikti darbus ar leisti laisvalaikį. Dažnai jos būna mažai žinomos ir netgi keliančios nuostabą retai susimąstantiems, kokios problemos galėtų kilti ir kaip prie jų prisitaikoma.

Tačiau nepaisant to, jog vis labiau stengiamasi įvairias paslaugų sektoriaus sritis pritaikyti ir akliesiems, pasitaiko atvejų, kai neregio lazdutė, ieškodama kelio, atsibeda į aklą, nuo atsakomybės ir sprendimų užsimerkiančią valdininkų ar kitų darbuotojų akį.

Ranką tiesia informacinės technologijos

Neatsiliekantiems nuo technologijų didžiosiomis pagalbininkėmis tampa specialios mobiliosios programėlės bei kompiuterinė programinė įranga. Kartais tai tampa kone būtinybe norint skaityti, naršyti internete, o ypač – mokytis. Nuo gimimo nematantis Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto studentas Grigas Sakalis teigia, jog „kiek akademinės literatūros sau prisitaikysi, tiek ir turėsi“. Žinoma, tiek grožinių, tiek akademinių knygų galima rasti Vilniuje įsikūrusioje Lietuvos aklųjų bibliotekoje. Ten yra literatūros Brailio raštu, dirba savanoriai, kurie įrašinėja garso knygas. Tad jei labai reikia įgarsinti kokią knygą, galima jų paprašyti.

Tačiau tai nemažai užtrunka, todėl G. Sakalis pasakoja turįs mažą nešiojamą skenerį ir geriau naudojasi juo. Nuskaitęs knygą taip persikelia ją į kompiuterį, o tada paleidžia programą, kuri skaito tekstą tiesiai iš kompiuterio ekrano. Ji atpažįsta tiek „Word“ dokumentus, tiek internete patalpintus tekstus. Studentas įvardija dvi tokias populiariausias programas: „NVDA“, kuri yra laisvai prieinama visiems vartotojams bei „Jaws“, kurią reikia pirkti. Jis pabrėžia, jog nepaisant to, kad mokamos programos kokybė turėtų būti geresnė, kai kuriais aspektais ją jau lenkia visiems prieinama. Anot vaikino, neregiams kartais labiau norisi naudoti nemokamą programą ir dėl to, kad jos kūrėjas yra taip pat aklas žmogus, finansinės paramos programai gaunantis iš naudotojų ar šiaip pilietiškų žmonių bendruomenės.

Išmaniuosiuose telefonuose su „Android“ programine įranga balso programų pirkti nereikia, jos įdiegtos iš anksto. Tokiu pačiu principu kaip ir kompiuteryje, jos skaito ekrane esančių programėlių pavadinimus, tekstus internete, žinutes „Skype“ programoje ir pan.

Tekstams internete skaityti po truputį atsiranda ir kitokių alternatyvų. Kai kurie internetiniai portalai, pavyzdžiui, „Lietuvos žinios“ ar „Delfi.lt“, jau turi play mygtukus, kuriuos paspaudus, straipsnio galima pasiklausyti. Tačiau įgarsinantis balsas, kaip teigia naudotojai, kartais būna labai nekokybiškas, todėl neregiai dažnai tekstus internete vis tiek skaito savo programomis.

„Mes turime netgi pritaikytų kompiuterinių žaidimų. Vienas iš tokių: užsidedi ausines, vaizdo ekrane nėra, turi susikoncentruoti į garsą ir klausydamas šturmano nurodymų valdyti „nematomą“ automobilį, neatsitrenkti į kliūtis. Aukštesniuose lygiuose atsiranda vis didesnis ir įvairesnis triukšmas, kuris trukdo susikoncentruoti“, – laisvalaikio galimybe džiaugiasi G. Sakalis.

Yra sukurta ir dar labiau specifinių programėlių, specialiai skirtų negalią turintiems žmonėms. Pavyzdžiui, yra tokia, kuri atpažįsta pinigus. Tereikia mobiliuoju nufotografuoti banknotą, ir programėlė pasako jo vertę. Sugalvota ir priemonių, kurios padeda orientuotis aplinkoje: įsijungus vieną iš specialių programėlių, telefono vibracija gali pranešti į kurią pusę reikia eiti, kad  būtų pasiektas žemėlapyje pažymėtas objektas.

Tačiau tokios programėlės dažniausiai būna sukurtos užsienyje ir įgarsintos anglų kalba. Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto doktoranto, mobiliųjų programėlių kūrėjo Tado Žižiūno žiniomis „Specializuotos programėlės, skirtos negalią turintiems žmonėms, Lietuvoje dažniausiai yra tik eksperimentinio pobūdžio, ir apskritai, jų nėra daug“.

Viešasis transportas – lengvai prieinamas ne visiems

Tiems akliesiems ar silpnaregiams, kuriems naudojimasis išmaniaisiais telefonais ir programėlėmis nėra priimtinas, mieste orientuotis padeda jau simboliu tapusi baltoji lazdelė. Tačiau keblumų iškyla, kai pėsčiomis iki objekto nukeliauti nepavyksta ir tenka naudotis viešuoju transportu. Stotelių įgarsinimas autobuso ar troleibuso viduje neregiui padeda susigaudyti maršrutuose, tačiau problemą išsprendžia ne iki galo: žmogui, turinčiam regėjimo negalią, laukiant stotelėje sunku sužinoti, koks autobusas ar troleibusas atvyksta.

Pavyzdžiui, Kaune šiai problemai spręsti buvo sukurta mobilioji programėlė, susieta su troleibusuose bei autobusuose įdiegta technine įranga. Neregys, įsijungęs programėlę, „bluetooth“ ryšiu susisieja su viešojo transporto priemone, kuri, gavusi signalą, reikiamoje stotelėje per išorinius garsiakalbius paleidžia garsinį įrašą apie maršrutą bei autobuso ar troleibuso numerį. Tokiu būdu, realiu laiku yra teikiama garsinė informacija apie atvažiuojantį viešąjį transportą.

Vilnietis G. Sakalis pasakoja, jog tokios sistemos, kurios skelbia maršruto numerį, padeda ne tik praktiškai, tačiau ir kuria tam tikrą jaukumo jausmą, suteikia pasitikėjimo: nereikia jaudintis ir ieškoti kieno nors pagalbos. Juk kartais stotelėje gali nebūti daugiau žmonių, taigi ir pasitikslinti nepavyks. Jis sako, jog problemos sprendimo labai trūksta Vilniaus viešajame transporte, nes iki šiol bandytos iniciatyvos nebuvo vykusios.

Tiesa, problemų pasitaiko netgi įdiegus sistemą. „Klaipėdoje autobusai visada pasako numerį, nepriklausomai nuo to, ar stotelėje laukia neregys. Tačiau būna, kad autobusas atvažiuoja, atidaro duris, ir numerį paskelbia tiktai jas uždarinėdamas, pradėdamas judėti, todėl kartais sunku suspėti įlipti“, – sako Vilniaus universiteto studentas.

Tiems, kurie naudojasi išmaniaisiais telefonais, didele pagalbininke tampa programinė įranga. „Traffi“ programėlė rodo atvažiuojančius troleibusus ir autobusus realiu laiku. G. Sakalis ja naudojasi telefone instaliuotos garso programos pagalba, kuri, kaip ir kompiuteryje, skaito ekrano tekstą. Tai, pasak jo, padeda, tačiau kartais tenka tikslintis ir klausti aplinkui esančių žmonių, nes neretai transporto priemonės atvyksta ne visiškai tiksliu laiku, kurį rodo programėlė, o į stotelę vienu metu atvažiuoja keli autobusai ar troleibusai. Taigi be garsinio pranešimo neaišku, į kurį lipti.

Vilniaus viešajame transporte „veikia“ ir ne visai veikianti įranga

Nors Vilniaus savivaldybei priklausanti už stotelių įgarsinimą ir garsinius sprendimus sostinės viešajame transporte atsakinga įmonė „Susisiekimo paslaugos“ vardija pritaikytas priemones neregiams, kai kurios iš jų egzistuoja tik formaliai.

Įmonės viešųjų ryšių atstovas Tomas Šiuškus sako, jog žemagrindės transporto priemonės turi didžiules išorines švieslentes, kuriose didelėmis raidėmis nurodomas kelionės maršrutas. Tai iš tikrųjų padeda orientuotis dar šiek tiek primatantiems. Akliesiems ir silpnaregiams, įsigyjantiems bilietus iš e. piniginės, pritaikyti ir geltonieji komposteriai. „Ant komposterio rėmo yra dvi nedidelės įdubos – viena iš kairės, kita iš dešinės. Prilietus Vilniečio kortelę prie komposterio, o kita ranka apčiuopus vieną iš įdubų, jo ekrane galima pasirinkti 30 arba 60 minučių trukmės kelionės bilietą. Pasirinkus, pasigirsta garsinis signalas, kuris reiškia, jog kelionė apmokėta“, – teigia specialistas.

Jis taip pat mini, jog kai kur stotelių maršrutų tvarkaraščiai yra atspausdinti didesniu nei įprasta šriftu, taip pritaikant juos žmonėms su regėjimo negalia. Tačiau, deja, tokius tvarkaraščius galima rasti tik Statybininkų, Naugarduko ir Burbiškių stotelėse. Nors pagirtina, jog stengiamasi atrasti sprendimų, akivaizdu, kad trys stotelės Vilniaus atstumų mastu kol kas reiškia labai nedaug.

Bene prieštaringiausiai vertinama T. Šiuškaus įvardyta, esą, šiuo metu visuose važiuojančiuose troleibusuose sumontuota ir veikianti speciali įranga. Pasak jo, troleibusui atvažiavus į stotelę, regėjimo negalią turinčiam keleiviui tereikia paspausti mygtuką specialiame pultelyje, ir garsinis signalas praneša troleibuso maršruto numerį, jo pavadinimą.

Tačiau Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) pirmininko pirmoji pavaduotoja Ramunė Balčikonienė šią, tariamai veikiančią sistemą, vertina kitaip. „Ji buvo įdiegta daugiau negu prieš dešimt metų. Pulteliai, kuriuos neregiai gaudavo per mūsų Vilniaus filialą, o filialas iš Vilniaus savivaldybės, tebėra, tačiau dalyje troleibusų įranga jau yra sugedusi. Dalį troleibusų pakeitė nauji, o sistema juose neatnaujinta. Beje, autobusuose jos iš viso nebuvo. Taigi, formaliai sistema įdiegta, tačiau veikia tik teoriškai“, – apie išlikusią problemą pasakoja R. Balčikonienė. Ji pažymi, kad net ir tada, kai įranga veikė, kildavo problemų: būdavo, kad vairuotojas pakeičia maršruto lentelę, tačiau pamiršta pakeisti garso įrašą. Todėl pasitaikydavo atvejų, kai šešioliktas troleibusas prisistato kaip trečias, o vietoj stoties važiuoja į Žirmūnus.

Šalin rankas – muziejai nečiupinėjami

„Eksponatų liesti negalima!”, – toks sudrausminimas iš neregio atima vieną didžiausių galimybių pažinti. Kai šis perspėjimas nuskamba penkiamečiui – dar skaudžiau. Juo užgniaužiamas vaikiškas smalsumas ir domėjimasis aplinka.

G. Sakalis prisimena pradinėje klasėje vykusią mokyklinę ekskursiją į Gedimino pilį. Kadangi jis mokėsi „Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre“ ir atvyko kartu su kitais regėjimo negalią turinčiais bendraklasiais, ekskursijos gidas pastebėjo, jog grupė neįprasta, todėl geranoriškai visiems vaikams buvo leista liesti ir taip sužinoti, pavyzdžiui, kaip atrodo šaudymo angos. „Tai labai naudinga, nes antrą kartą klausant apie kažkada liestą objektą, jau galima maždaug įsivaizduoti, kaip jis atrodo. O norint pažinti aplinką, ypač mokyklinio amžiaus vaikams, reikia to prisilietimo“, – sako studentas.

Tačiau vaikino atmintyje yra išlikusi ir ne tokia gera patirtis: „Kai buvau Bernardinų bažnyčios požemiuose, šiek tiek atsilikau nuo grupės ir pabandžiau paliesti vieną iš freskų, kuri buvo šiek tiek iškilusi. Gidė tai pastebėjo ir skubiai informavo, kad liesti negalima“. Tiesa, tada jaunuolį užstojo ekskursijoje kartu dalyvavę žmonės. Jie piktinosi gidės pareiškimu ir ėmė ją tikinti, kad visgi tokiu atveju reiktų padaryti išimtį.

Jis svarsto, jog labai racionaliai galima pateisinti tiek muziejų, tiek jo darbuotojus, tačiau kita vertus, reikėtų suprasti ir akluosius. Jei eksponatai yra labai seni ir laikomi už stiklo arba jei tai paveikslai, nieko nepakeisi – akivaizdu, kad paliesti neišeis. Tada gali padėti tik draugai arba gidas, kurie atskirai papildomai papasakotų apie objektą. „Labai atidžiai klausantis, kartais pavyksta šiek tiek įsivaizduoti, tačiau vis tiek rankomis pamatyti norisi. Taigi, jei objektas nėra yrantis, manau, reiktų daryti išimtis neregiams, nes tas vienas prisilietimas per metus daugeliui eksponatų nepadarytų žalos, o neregiui gali atverti pasaulį“, – patirtimi dalijasi jaunuolis.

Programėlių kūrėjas T. Žižiūnas sako, jog šios problemos sprendimas ateityje, ko gero, bus pasaulyje jau pradėta kurti ir tobulinti technologija „Haptic feedback gloves“. Tai specialios pirštinės su davikliais, skirtos pajusti virtualią realybę. Jas užsimovus, įvairūs dirgikliai sukuria tikrovišką pojūčio iliuziją, kuri leidžia rankomis apčiuopti virtualios realybės objektą, jausti jo formą, temperatūrą ir pan. Taigi šios technologijos pagalba neregys ateityje galėtų „paliesti“ bet kokį į virtualiąją erdvę perkeltą muziejaus eksponatą.

Pasaulis ir mokslas užmerktomis akimis

VU Istorijos fakulteto studentas G. Sakalis pasakoja, jog Lietuvoje veikia dvi specialiosios regėjimo negalią turintiems vaikams pritaikytos mokyklos: „Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras“ ir „Kauno Prano Daunio ugdymo centras“ (joje neregiai ir silpnaregiai mokosi kartu su raidos sutrikimų turinčiais vaikais). Čia mokinukams sukurta kitokia aplinka nei įprastose mokyklose.

„Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre“ Vilniuje mokosi vaikai iš visos Lietuvos, taigi yra netgi bendrabutis, kuriame gyvena atvykusieji iš kitų miestų. Mokyklos bibliotekoje siūlomos knygos yra spausdintos Brailio raštu, visuose kompiuteriuose įdiegtos ekrano skaitymo programos, veikia ir vaizdą išdidinanti įranga, kuri praverčia šiek tiek primatantiems. Ant koridoriaus sienų pritaisyti turėklai – jie padeda orientuotis ir susirasti kabinetus, todėl daugeliui vaikų ten vaikštant nereikia nė baltųjų lazdelių.

Vaikino nuomone, esant dabartinei sistemai, aklam ar silpnaregiui vaikui geriau mokytis specialioje mokykloje, nes paprastoje švietimo įstaigoje mokytojai nėra pakankamai apmokyti, kaip reikia dirbti su specifinę negalią turinčiais vaikais, nėra ir specialių mokymo priemonių, pavyzdžiui, liečiamų iškilusių brėžinių matematikai. Tai suprantama – jie labai brangūs, o aklųjų, jei įprastose mokyklose ir mokosi, labai mažai. Tuo metu specializuotose yra daugiau erdvinių priemonių, kurias galima liesti ir taip mokytis pažinti pasaulį.

Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos renginiai įtraukia į įvairiapusę veiklą

Remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos statistika, visame pasaulyje regėjimo sutrikimų turi 285 mln. žmonių, 39 mln. yra neregintys. Statistika rodo, jog 82 proc. nereginčiųjų yra vyresni nei 50 metų amžiaus. Dėl tokios statistikos ir stereotipų regos sutrikimus, kaip „senatvės ligą“, dažnai įprasta tapatinti su vyresnio amžiaus žmonėmis, tačiau regėjimo negalią turi ir nemažai jaunuolių. Dėl šios priežasties Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos jaunieji nariai stengiasi organizuoti nemažai susibūrimų bei veiklų jaunimui.

Ši organizacija 2016 m. jungė 6081 narį. Ji rengia projektus, veiklas visų amžiaus grupių nariams. Pavyzdžiui, vykdoma programa „Pažinti meną pojūčiais“, kurios tikslas – sudaryti galimybę neregiams likusiais pojūčiais pažinti vaizduojamąjį meną, muziejų, architektūros bei kitas kultūros vertybes. Taip pat organizuojamos kūrybinės dirbtuvės, įvairios išvykos, stovyklos, meninės raiškos festivaliai, konkursai, bei inicijuojami aplinkos pritaikymo pokyčiai, padedantys įveikti sunkumus, skatinantys tarpusavio bendravimą ir savirealizaciją."

Šaltinis: www.universitetozurnalistas.kf.vu.lt