2010 m. lapkričio 15-19 dienomis Švedijoje, Gioteborge, Šiaurės šalių visuomenės sveikatos aukštojoje mokykloje vyko universalaus dizaino mokymai, kuriuose dalyvavo specialistai iš Lietuvos, Latvijos, Norvegijos, Danijos, Islandijos bei Švedijos. Tai buvo pirmasis mokymų etapas; sekantis vyks gruodžio 13-17 dienomis nuotoliniu būdu. Į minėtus mokymus vyko Neįgaliųjų reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus pavaduotoja Jolanta Šliužienė, VšĮ LASS centro taryba specialistė Indrė Bitinaitė, atstovai iš Standartizacijos departamento prie Aplinkos ministerijos ir Vilniaus dailės akademijos. Su mokymais susijusias išlaidas dengė Šiaurės Ministrų tarybos programa “Stažuotės Šiaurės šalių institucijose”, kurią administruoja Šiaurės ministrų tarybos biuras Lietuvoje bei Šiaurės šalių visuomenės sveikatos aukštoji mokykla.
Pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio skiriama aplinkos prieinamumui ir visų žmonių lygioms galimybėms dalyvauti visuomeniniame gyvenime. Universalus dizainas apibrėžiamas kaip tokių gaminių ir aplinkos kūrimas, kuriais kuo platesniu mastu galėtų naudotis visi asmenys: vaikai, suaugę, vyrai, moterys, senyvo amžiaus, neįgalieji, įvairių tautybių ir kitų skirtumų žmonės.
Mokymų metu buvo dėstomos teorinės paskaitos apie universalaus dizaino koncepciją, jo pritaikymą ir planavimą. JAV Buffalo valstijos universiteto profesorius Ed Steinfed kalbėjo apie universalaus dizaino tendencijas JAV ir kad universalus dizainas pagerina gyvenimo kokybę ne tik neįgaliesiems, bet ir vyresnio amžiaus žmonėms. Gioteborgo miesto plėtros specialistai pristatė Gioteborgo mieste vykdomus aplinkos pritaikymo projektus: pagrindinių stotelių ir 200 m. spinduliu aplink jas pritaikymą visų negalių žmonėms; žaidimų aikštelių ir parkų sutvarkymą bei įrengimą taip, kad juose galėtų saugiai žaisti vaikai su negalia.
Įdomiausia ir naudingiausia mokymų dalis buvo praktinė užduotis, suteikusi naujų pojūčių ir patirties kiekvienam dalyviui. Užduoties tikslas buvo ištirti kaip tam tikros miesto vietos yra pritaikytos žmonėms su įvairiomis negaliomis ir suprasti, kaip negalia apriboja kasdienę žmogaus veiklą. Kiekviena grupė gavo neįgaliojo vežimėlį, vaikštynę su ratukais, užklijuotus akinius bei klausos aparatą ir kiekvienas dalyvis pats turėjo išbandyti minėtas priemones. Pirmoji grupė lankėsi viešosios paskirties pastatuose, antroji – kavinėse bei parduotuvėse, trečioji – autobusų ir traukinių stotyse, ketvirtoji ir penktoji – vaikų žaidimo aikštelėse. Tyrimo metu visos grupės taip pat stebėjo ir aplinką iki paskirtų objektų, t.y. transportą, perėjas, pėsčiųjų šaligatvius, gatves ir pan. Dalyviai savo patirtį fiksavo fotoaparatais bei filmavimo kameromis ir kitą dieną turėjo paruošti prezentacijas su patirtais išgyvenimais. Net ir mažiausi šaligatvio nelygumai kėlė nepatogumų važiuojant neįgaliojo vežimėliu ar naudojantis vaikštyne, o į dažnas parduotuves, kavines ar kitus pastatus mieste nebūdavo galima patekti – ribojo laiptai, per aukštas grindinys ar per siauras įėjimas. Kai kurie pandusai padaryti taip, kad užvažiuoti su vežimėliu būtų neįmanoma. Turintiems regėjimo negalią judėti trukdytų įvairios kelyje sutinkamos kliūtys: ant pėsčiųjų šaligatvio sustatyti dviračiai, gėlių vazonai ar informaciniai stendai prie įėjimų į kavines bei kitus pastatus. Taip pat ne visuose viešosios paskirties pastatuose skiriamas dėmesys kontrastingam durų ar tako žymėjimui, ryškiam apšvietimui, šaligatvių ar kelio nelygumams. Pereiti kai kurias gatves, neturinčias garsinių šviesoforų, be pagalbos iš ties būtų gana sudėtinga. O turint klausos negalią ir naudojantis klausos aparatu tiesiog pasimeti miesto triukšme, nesuvokdamas iš kur sklinda aplinkiniai garsai ir kartais krūpčiodamas nuo jų netikėtumo.
Ši užduotis buvo gana sudėtinga, reikalaujanti nemažai pasiryžimo, bet kartu ir labai informatyvi. Ji suteikė visai kitą suvokimą apie negalią. Nemažai kliūčių ar techninės pagalbos priemonių, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo nesunkiai apeinamos ar tinkamai pritaikytos, susidūrus tiesiogiai, pasirodo ne tokios ir paprastos. Dar kartą pasitvirtino nuomonė, kaip svarbu tinkamai ir nuosekliai suprojektuoti ir pritaikyti aplinką, pastatus, paslaugas ir produktus, nes iš pažiūros nedidelės dizaino detalės padaro produktus/objektus netinkamais ar net pavojingais.
Be paminėtų neigiamų dalykų, buvo pastebėti ir tinkamai pritaikyti objektai: kavinės, stotelės, transporto priemonės, pėsčiųjų perėjos, parduotuvės, kiti visuomeniniai pastatai, vaikų žaidimo aikštelės, tačiau jiems vis dar trūksta nuoseklumo – tinkamai visoms negalioms pritaikius pvz. viešąją biblioteką, reiktų nepamiršti ir apie kelią iki jos. Pasaulyje augantis visuomenės senėjimo procesas įtakoja ir neįgaliųjų skaičiaus didėjimą, todėl Švedijoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, universaliam dizainui pradedama skirti vis daugiau dėmesio ir palaipsniui vykdomi įvairūs aplinkos pritaikymo projektai.