Šį tyrimą 2008 m. atliko VšĮ “Šiaulių ir Tauragės regionų aklųjų centras”. Tyrimo tikslas – atskleisti regos neįgaliųjų dalyvavimo darbo rinkoje galimybes darbingumo lygmens aspektu.
Buvo iškelti šie uždaviniai:
1. Išsiaiškinti, kokie veiksniai lemia regos neįgaliųjų specialybės pasirinkimą.
2. Atskleisti sutrikusio regėjimo asmenų darbo ypatumus.
3. Nustatyti, kokie veiksniai trukdo regos neįgaliesiems rasti darbą.
Tyrime dalyvavo 282 sutrikusio regėjimo dirbantieji iš Vilniaus, Alytaus, Kauno, Marijampolės, Klaipėdos, Telšių, Panevėžio, Utenos, Šiaulių ir Tauragės regionų: 40,2% vyrai, 59,8% moterys.
Išanalizavus tyrimo duomenis, nustatyta, kad sutrikusio regėjimo asmenims taip pat, kaip ir sveikiesiems labai svarbus universitetinis aukštasis išsilavinimas. Įgijus tinkamą išsilavinimą, yra geresnės galimybės įsidarbinti atviroje darbo rinkoje.
Silpnaregiai dažniausiai dirba privačiose įmonėse. Socialinėse aklųjų įmonėse klostantis vis sudėtingesnei situacijai, neregiams ir silpnaregiams sunku susirasti darbą atviroje darbo rinkoje. Darbdaviai į juos žiūri nepatikliai, abejoja jų galimybėmis. Todėl dalies žmonių pragyvenimo šaltinis – amatai: pynimas, mezgimas, tautodailė, medžio ir molio darbai. Aklumas ar silpnaregystė riboja žmogaus galimybes, tačiau neteisinga manyti, kad saugiausia vieta neregiui – jo paties namai. Aklieji gali sėkmingai dalyvauti darbo rinkoje. Aktyvus dalyvavimas darbo santykiuose – geriausi vaistai nuo depresijos, minčių apie savo neįgalumą ir nereikalingumą. Dalyvaudami bendruomenės gyvenime, jos veikloje, regėjimo negalią turintys žmonės iš bendruomenės ne tik gauna, bet ir patys gali jai daug duoti.
Masažas – labai populiari ir visiems reikalinga neregių profesija. Kad neregiai yra geri masažuotojai, liudytų ir tai, jog daugelis jų yra gavę privačios veiklos licencijas. Veikiančiuose dienos ir socialinių paslaugų centruose, kuriuose taip pat bandoma spręsti neregių įdarbinimo problemas, neregiai dažnai dirba masažuotojais.
Tyrimo metu padarytos šios pagrindinės išvados:
1. Nepakankamai dėmesio skiriama sutrikusio regėjimo asmenų socialinės adaptacijos teoriniams ir praktiniams klausimams spręsti, todėl išlieka aktuali sutrikusio regėjimo asmenų dalyvavimo darbo rinkoje problema.
2. Sutrikusio regėjimo asmenų įsijungimas į darbo santykius priklauso nuo to, kaip jie patys vertina savo galimybes. Dažnai sutrikusio regėjimo asmenys nepasirenka sau tinkamos profesijos ir po to būna sunku integruotis į visuomenę.
3. Formuojant sutrikusio regėjimo žmogaus asmenybę, neužtenka sudaryti tinkamų mokymosi sąlygų, bet svarbu pastebėti tai, ką neregys moka ir geba daryti. Todėl svarbu kuo anksčiau pastebėjus neregio gebėjimus juos tobulinti.
4. Pagrindiniai veiksniai, įtakoję netinkamą regėjimo neįgaliųjų profesijos pasirinkimą – tai netikslus savo negalios suvokimas, savo galimybių pervertinimas arba nuvertinimas; profesijų gausa ir pasimetimas tarp jų. Jie nėra pakankamai motyvuoti darbui, nes jaučia socialinę atskirtį. Tiek patys sutrikusio regėjimo asmenys, tiek darbdaviai patiria informacijos stygių.
Rekomendacijos
Svarbu, kad sutrikusio regėjimo moksleiviai, studentai pasirinktų tinkamą profesiją ir galėtų įsigiję specialybę įsitvirtinti darbo rinkoje. Todėl reikėtų:
1. Parengti profesinio orientavimo sistemą ir struktūrą. Profesinio orientavimo darbas galėtų būti vykdomas šiomis kryptimis:
1.1. Rengti profesinio orientavimo paskaitas sutrikusio regėjimo asmenims, kad jie turėtų teisingą vaizdinį apie pasirinktą profesiją.
1.2. Svarbu, kad profesinis orientavimas prasidėtų kuo ankščiau, jau nuo ikimokyklinio amžiaus, kad vaikas turėtų suvokimą apie kiekvieną profesiją ir tai galėtų įtakoti teisingą ir adekvatų profesijos pasirinkimą.
1.3. Mokiniams ir studentams organizuoti susitikimus su jau dirbančiais ar kažko pasiekusiais žmonėmis, kad jie būtų kaip “gerieji” pavyzdžiai.
1.4. Lietuvos Respublikos bendrojo lavinimo mokyklos pedagogai, tėvai, sutrikusio regėjimo paaugliai kartu domėtųsi profesinio orientavimo klausimais, naujausia, aktualiausia informacija apie bendruosius gebėjimus, aukštą specialybės kvalifikaciją, tinkamą profesiją.
1.5. Lietuvos Respublikos pedagogai, kurie ugdo sutrikusio regėjimo asmenis, turėtų nuolat domėtis kintančia informacija apie profesijų naujumą ir atitikimą darbo rinkai. Dalyvauti įvairiuose seminaruose, kuriuose analizuojamas neįgaliųjų profesinis orientavimas bei profesinis integravimas į darbo rinką, kad galėtų sutrikusio regėjimo asmenis tinkamai orientuoti į profesijos pasirinkimą.
1.6. Būtų tikslinga mokyklose įkurti profesinio orientavimo kabinetą, kad šių mokyklų mokiniai gautų tikslingos, nenutrūkstančios informacijos apie jų poreikius atitinkančias profesijas bei galimybes dirbti. Šio kabineto specialistai nuolatos domėtųsi mokinių profesiniais ketinimais. Padėtų jiems susidaryti profesijos rinkimosi kriterijus, kad būtų jiems patiems lengviau įvertinti profesinio pasirinkimo adekvatumą.
2. Siekti, kad aukštosios mokyklos rengtų sutrikusio regėjimo asmenų profesinio orientavimo ir profesinės reabilitacijos specialistus.
3. Numatyti, kuris Lietuvos Respublikos reabilitacijos centras yra tinkamiausias vykdyti sutrikusio regėjimo asmenų socialinės ir profesinės reabilitacijos darbą.
4. Sudaryti sutrikusio regėjimo asmenims tinkamiausių specialybių sąrašą, jame nurodyti ugdymo įstaigas, kuriose būtų galima jas įsigyti.
5. Patvirtinti socialinės ir profesinės reabilitacijos paslaugas, kurias gali teikti LASS socialiniai darbuotojai.
Visą tyrimo medžiagą galite gauti VšĮ “Šiaulių ir Tauragės regionų aklųjų centre”.