Tarptautinės Neįgaliųjų dienos proga vakar (2009 m. gruodžio 3 d.) Lietuvos neįgaliųjų forumas surengė spaudos konferenciją. Konferencijoje kalbėta Lietuvos neįgaliesiems ypač aktualia tema: Lietuvoje iki šiol dar neratifikuota Jungtinių tautų neįgaliųjų teisių Konvencija. Lietuvos neįgaliųjų forumo atstovai informavo žiniasklaidą, ką reiškia šio dokumento ratifikavimas neįgaliųjų bendruomenei ir Lietuvai.
Visų pirma vertėtų žinoti, jog š.m. lapkričio 26 d. Europos Sąjungos Taryba priėmė sprendimą ratifikuoti Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių Konvenciją. Tai reiškia, kad nuo šiol visi europiniai teisės aktai, net ir nesusiję su negalia tiesiogiai, turės atitikti šios Konvencijos nuostatas.
Antra, nuo šiol Lietuvoje diskriminaciją jaučiantys neįgalieji galės kreiptis ir Europos žmogaus teisių teismą ir laimėti bylas, nes šis teismas vadovausis Europoje ratifikuota Jungtinių tautų Konvencija. Todėl Konvencijos ratifikavimo proceso vilkinimas gresia Lietuvos biudžetui išmokamomis baudomis dėl pralaimėtų bylų Strasbūre.
Trečia, Konvenciją ratifikavusios valstybės įsipareigoja, kad visos nacionalinės teisės nuostatos, politika bei programos atitiktų Konvencijoje įtvirtintoms neįgaliųjų lygių teisių nuostatoms visose gyvenimo srityse, t.y. užtikrinant švietimo, užimtumo, transporto, infrastruktūros, aplinkos prieinamumą, dalyvumą visuomenėje, neįgalių asmenų lygybės prieš įstatymą ir savarankiško gyvenimo užtikrinimą.
Todėl, ratifikavus Konvenciją Lietuvoje, pirmiausiai turėtų būti reformuota darbingumo / neįgalumo nustatymo tvarka, kuri šiai dienai visiškai neatitinka negalios sampratos pagal Konvenciją. Šiuo metu neįgalumas arba darbingumas nustatomas pagal medicininius požymius, t.y. kiek žmogus gali padaryti fiziškai: pavalgyti, nusiprausti, laikosi asmens higienos, gali naudotis vežimėliu, pastovi, vaikšto ir pan., tačiau visiškai neįvertinama socialinė pusė, – t.y. kiek žmogus pajėgus pats savarankiškai dalyvauti jį supančioje aplinkoje.
Europoje toks medicininis neįgalumo vertinimas jau prieš maždaug 20 metų pakeistas socialiniu neįgalumo vertinimu, t.y. kiek žmogus pajėgus funkcionuoti socialinėje aplinkoje. Todėl Europa jau 20 metų stengiasi pritaikyti visuomeninę aplinką tam, kad būtų kuo mažiau besijaučiančių neįgaliais, o kita vertus, kad kuo mažiau valstybei kainuotų… Tada valstybė žino, kad negirdinčiam žmogui reikalingas gestų kalbos vertėjas, nevaikštančiam – rateliai ir pritaikyta aplinka, protinės negalios vaiką auginančiai šeimai – slaugos ir priežiūros pagalba (nes šiuo atveju labiausiai neįgalūs yra tėvai ir kiti šeimos nariai, kurie dėl šeimos nario slaugos privalo atsisakyti darbo ir kito soc. gyvenimo), nes tik anuliavus jaučiamą neįgalumą, žmogui nereikės mokėti pašalpų, jis dirbs, mokės mokesčius, bus aktyvus visuomenės narys ir valstybei naudingas žmogus.
Todėl, grįžtant prie Konvencijos, reikėtų pažymėti, kad Konvencija reiškia visapusišką perversmą pačioje negalios sampratoje Lietuvoje, o jau po to – ir įstatymų keitimą, nes Lietuvoje ne visi įstatymai atitinka Konvenciją ir jos nuostatas.
Parengta pagal LNF informaciją