Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos vyr. specialistės Audronės Jozėnaitės teigimu, mūsų šalyje šunų vedlių mokyklos nėra, o tokio šuns kaina siekia per 25 – 30 tūkstančių litų.
Už šunį – 30 tūkstančių litų
„Lietuvoje šunų vedlių nėra. Reiktų steigti šunų vedlių mokyklą, arba atskiri asmenys galėtų šunis vedlius pirkti“, – kalbėjo vyr. specialistė Audronė Jozėnaitė.
Specialistė užsiminė, kad tokį šunį įsigyti sunku ne tik dėl finansinių priežasčių. Tokių šunų kaina siekia 25-30 tūkstančius litų. Tiek kainuoja šuo, jo apmokymas, priežiūra, savininko mokymai.
„Šunį vedlį reikia prisipratinti, tuomet neaišku, kokia kalba su juo šnekėtis, nes įvairiose užsienio šalyse, šunys mokomi tos šalies kalba. Tad lietuviui nusipirkus šunį, iš Anglijos vedlių mokyklos, teks duoti komandas anglų kalba. Užsienyje mačiau, kad japonai, kurie angliškai beveik nekalba, savo šuniui komandas davė angliškai“, – apie šunų įsigijimo subtilybes kalbėjo A. Jozėnaitė.
Populiariausia – Anglijoje ir Šveicarijoje
Pirmą sykį šunis, kurie padėtų neregiams, pabandė išmokyti vokiečiai. Per Pirmąjį pasaulinį karą daug kareivių į tėvynę grįždavo praradę regėjimą ar visiškai apakę.
Oldenburgo šunų mokykla, kuri yra Vokietijoje, ryžosi sanitarinius šunis išmokyti vedlio darbo. 1916 metais pirmasis vokiečių kareivis, kuris buvo netekęs regėjimo, gavo šunį vedlį.
Vėliau vis daugiau užsienio šalių bandė diegti tokias mokyklas, tačiau tai daryti buvo sunku. Vis didesnę dalį rinkos dalį užėmė Anglija ir Šveicarija, kurios nusprendė, kad jų šalių piliečiams reikia tokių šunų.
Ir šiais laikais Anglija ir Šveicarija, pripažįstamos kaip geriausios šalys, kurios turi senas šunų vedlių mokyklos tradicijas ir sugeba juos mokyti.
Kaip šuo tampa „vedliu“
A. Jozėnaitė papasakojo, kad šuniukas ruošiamas nuo pat mažens. Šiek tiek paaugęs, jis turi išlaikyti bendrą dresūros kursą ir tik tada gali būti mokomas būti vedliu.
Vėliau šuniukas yra atiduodamas socializacijai: toks šuo turi pamatyti kuo daugiau žmonių, būti mieste, jis pratinamas įvairiausioms situacijoms. Kuomet sulaukia 7 – 8 mėnesių, jis patenka į trenerio rankas. Būti vedliu mokoma 1 – 2 metus.
Kai treneris paruošia šunį būti vedliu, tuomet kviečiamas jo būsimas šeimininkas.
A. Jozėnaitė teigė, kad pagal seną programą šuo kartu su naujuoju savo šeimininku turi pabūti ilgesnį laiką kartu.
Specialistė teigė, kad prieš 5 metus teiravosi anglų apie jų šunų mokyklų veiklą. Anglų atstovai patikino, kad net ir jiems tai yra didelė finansinė našta, tad šiek tiek pakeitė ruošimo programą.
Pagal dabartinę programą, šuo gali būti apmokomas instruktoriaus kliento namuose. Tai leidžia sumažinti tokio šuns paruošimo kainą.
Neįprasta: „vedlys“ – pudelis
A. Jozėnaitė teigė, kad šuo vedlys privalo būti ramaus charakterio. Daugiausiai ruošiami Labradoro retriveriai. Kiek rečiau sutinkami vokiečių aviganiai, tiesa, juos suvaldyti smulkesniam žmogui yra sudėtinga.
A. Jozėnaitė papasakojo, kad pabandė užsirišusi akis pavaikščioti po miestą su vokiečių aviganiu. Jos teigimu, tai daryti buvo sunku, kadangi šie šunys yra stiprūs, su jais dirbti sudėtinga, jeigu žmogus yra silpnas.
Vyr. specialistė patikino, kad pasitaiko ir neeilinių atvejų, kuomet įvairios veislės šunys gali tapti vedliais.
„Man teko matyti, kaip Švedijos aklųjų sąjungos pirmininkė vaikšto su pudeliu. Pamačiusi nepatikėjau, kad toks šuo gali būti vedliu, tačiau vėliau supratau, kad pudelis puikiai susidoroja su savo užduotimi. Tačiau tai itin reti, netipiniai atvejai“, – apie vedlių veisles kalbėjo A. Jozėnaitė.
Projektai nepasiteisino
Specialistė patikino, kad įsteigti šunų vedlių mokyklą Lietuvoje sudėtinga.
„Tam reikia didelių investicijų, kurios sunkiai atsipirktų, kadangi tokio didelio poreikio šių šunų įsigijimui nėra. Aklųjų, kurie norėtų įsigyti šiuos šunis yra, tiesa, nedaug, tačiau didelė kaina ir priežiūra atbaido visus.“
A. Jozėnaitė teigė, kad Lietuvoje buvo bandoma kurti šunų vedlių mokyklą, tačiau šis projektas nepasiteisino.
„Viena prancūzė Lietuvoje bandė tokią mokyklą kurti, tačiau tai reikalavo didelių finansinių kaštų. Tai buvo pirmosios tokios užuomazgos Lietuvoje, deja, daugiau apie tokius projektus negirdėjome“, – apie pirmuosius bandymus užsiminė A. Jozėnaitė.
Specialistė papasakojo, kad buvo galvojama, jog reiktų įkurti bendrą visų Baltijos šalių šunų vedlių mokyklą, tačiau plačiau šis klausimas nebuvo svarstomas. „Mano žiniomis, latviai neseniai įsteigė tokią mokyklą, tačiau negalėčiau teigti, kad jiems labai gerai sektųsi. Tiesiog nėra didelio žmonių poreikio“, – apie užsienio kaimynų patirtį kalbėjo A. Jozėnaitė.
Kaip kitą alternatyvą, specialistė įvardijo rėmėjų pagalbą. Anglija turi specialius fondus, skirtus šiai veiklai. Įvairios įstaigos sumoka pinigus už šunį vedlių mokyklai. Tai galima matyti užsienio šalyse, tačiau Lietuvoje tokių atvejų, kuomet įvairios firmos sumokėtų už šunį ir jį dovanotų aklajam, nėra buvę.
Aklųjų aktyvumo nejaučia
Specialistė A. Jozėnaitė nuogąstauja, kad aklųjų, kurie galėtų įsigyti tokius šunis yra mažai.
Užsiminus apie informacijos trūkumą, A. Jozėnaitė patikina, kad aklieji yra informuojami apie tokias galimybes, tačiau iš jų pačių klausimų sulaukia retai.
„Aš manau, kad aklieji patys žino apie šiuos šunis vedlius. Tačiau retai sulaukiame klausimų iš aklųjų dėl šios temos. Kai kažkada rengėme apklausą, tai sužinojome, kad yra 5 žmonės, kurie tikrai nori ir gali laikyti tokius šunis. Tačiau toliau niekas nebuvo vystoma.“
Ateitis miglota
A. Jozėnaitė patikino, kad Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga buvo pateikusi Neįgaliųjų reikalų departamentui projektą. Jame buvo punktas apie šunis vedlius, kurie padėtų akliesiems.
„Vienas šuo labai brangiai kainuoja, ir kai reikia rinktis tarp kitų projektų, tai prioritetai dažniausiai pasiskirsto kitaip. Mes turime derinti savo veiksmus, kad padėtume didžiajai daliai aklųjų“, – apie projekto svarbą kalbėjo A. Jozėnaitė.
Vyr. specialistė mano, kad, jeigu žmonių poreikis būtų didesnis, tuomet vėl būtų galima grįžti prie šios temos ir bandyti kažką daryti. „Šio projekto įgyvendinti nepavyko, kadangi tam reikia labai didelių finansinių lėšų, o Neįgaliųjų reikalų departamentas tokios sumos šiam projektui skirti negali. Man sunku kažką sakyti ir prognozuoti, kada šie projektai galėtų būti pradėti vykdyti“, – apie miglotą projektų vykdymą užsiminė A. Jozėnaitė.