Jaunimo verslumą skatinančiame projekte „Septynių jūrų kapitonai“ susitikusius iki tol nepažįstamus Aistį Ramanauską, Rytį Zalogą ir Andrejų Sereiką suvienijo bendra idėja – sukurti įrenginį, skirtą didelių regos sutrikimų turintiems žmonėms.
1931 metais Paryžiuje atsiradusi baltoji lazdelė rimto konkurento nesulaukė iki šiol. Tiesa, visame pasaulyje būta mėginimų rasti lazdelei modernų pakaitalą, tačiau iniciatyvos niekaip neišsiverždavo iš laboratorinių tyrinėjimų rėmų.
„Dažniausiai mokslininkų bandymai miršta, sukūrus laboratorinį neregiams skirto prietaiso prototipą. Įrenginiai niekada nepateko į rinką ir nebuvo komercializuojami“, – pastebėjo teisinį išsilavinimą ir vadybininko patirties turintis 23 metų verslininkas A.Ramanauskas.
Lietuviai užsimojo ne tik sukurti masinei gamybai tinkantį prietaisą, bet su savo jau parengtu verslo planu išplaukti į tarptautinius vandenis.
Apie kliūtį įspėtų signalas
Laboratorinį prietaiso prototipą komanda sukūrė per du mėnesius. Įrenginys telpa į delną – jis saugiai gali būti nešiojamas akinių dėkle.
„Išoriškai prietaisas atrodo dar nelabai patraukliai, tačiau dabar labiausiai orientuojamės į funkcionalumą“, – paaiškino R.Zaloga.
Šiandien neregiams skirtas įrenginys veikia ultragarsinių signalų principu – signalai skenuoja aplinką ir aptinka kliūtis kelių metrų spinduliu.
Kliūtį prietaisas traktuoja kaip tam tikrą erdvės pasikeitimą: ar tai būtų regėjimo negalią turinčiam žmogui kelią pastojęs stulpas, ar neuždengtas šulinys gatvėje.
„Prietaisas aklajam praneša apie kliūties egzistavimą, tačiau kol kas neidentifikuoja, kokia tai konkrečiai kliūtis – laiptai, kėdė, duobė, ištiesta virvė ar pan. Tačiau svarbiausia, kad prietaisas skenuoja penkias zonas ir žmogui praneša, kurioje vietoje, kokiame aukštyje yra kliūtis: iš šono, ant žemės, akių lygyje ar pan. Kadangi neregiai yra jautrūs prisilietimams, atvaizdavus erdvę 3D modeliu, gavę impulsą jie suvoktų, kur yra kliūtys“ – prietaiso veikimo principą pristatė A.Ramanauskas.
Neturi teisės suklysti
Modernų baltosios lazdelės pakaitalą kurianti komanda suvokia, kad šiandien prototipas dar netobulas, technologiškai nepažangus – tokio masinis vartotojas nepamiltų.
„Tačiau mes turime aiškią viziją, ką darysime toliau. Reikia ištirti prietaiso atsparumą šalčiui, karščiui, drėgmei ir pan. Prietaisas turi tobulėti dizaino, ergonomikos prasme. Dabar tai yra tarsi juostinis diktofonas, o mūsų tikslas jį paversti skaitmeniniu. Kol nepasieksime tokio lygio, gamybos nepradėsime“, – planus atskleidė A.Sereika.
„Baltoji lazdelė vis dar populiari, nes ji pelnė žmonių pasitikėjimą. Puikiai suvokiame, kad pateikdami savo gaminį rinkai klysti neturime teisės – tai iškart nubrauktų sėkmę. Produktas turi būti išbaigtas ir visiškai patikimas,“, – kolegai antrino A.Ramanauskas.
Mažintų socialinę atskirtį
Iš pradžių svarstyta, kad kliūčių aptikimo prietaisą neregys dėvės kaip apyrankę, tačiau eksperimentai parodė, kad tai būtų nepraktiška – reikia stabilesnės kūno vietos. Dabar manoma, kad aplinką skenuojantį prietaisą būtų galima segti prie krūtinės.
Įrenginys neturėtų kristi aplinkiniams į akis – savo išore jis gali priminti net aksesuarą. „Galvojame net apie smulkmenas, tarkime, kaip prietaiso dizainą priderinti prie vakarinės suknelės. Jo išorė galėtų keistis kaip mobiliojo telefono, kai naudojame skirtingus dėklus“, – svarstė R.Zaloga.
„Bendraudami su neregiais supratome, kad jiems labai svarbus socialinės atskirties momentas. Baltoji lazdelė yra neregio stigma. Mūsų prietaisas mažiau pastebimas, todėl mažintų socialinę atskirtį“, – įsitikinęs A.Ramanauskas.
Baltoji lazdelė kainuoja 25–75 JAV dolerius, priklausomai medžiagos, iš kurios ji pagaminta, nuo dizaino ir funkcijų. Pavyzdžiui, yra lazdelių su šildoma rankena ir pan.
Paskaičiuota, kad lietuvių sukurtas prietaisas neregiui atsieitų kur kas brangiau – iki 1 tūkst. litų.
„Tačiau vieno šuns vedlio parengimas kainuoja apie 25 tūkst. JAV dolerių. Optimalus šuns tarnavimo laikas – 5–7 metai“, – atkreipė dėmesį R.Zaloga.
Pusė milijono – pirmai pradžiai
9–12 mėnesių – tiek laiko reikėtų laboratorinį prototipą paversti funkcionaliu išbaigtu produktu, skirtu masinei gamybai.
Tiesa, būtina viena sąlyga – stabilus finansavimo šaltinis. „Nuo praėjusių metų gegužės, kai startavo „Septynių jūrų kapitonų“ projektas, išgryninome savo viziją: išanalizavome rinkas ir parengėme verslo planą, kaip į jas patekti, kaip komercializuoti produktą. Dabar esame aktyvioje investicijų pritraukimo fazėje“, – kalbėjo A.Ramanauskas.
Ištobulinti neregiams skirtą prietaisą, atliekant būtinus eksperimentus ir testus, reikėtų 300–500 tūkst. litų.
„Būtent pinigų stygius dažniausiai užkerta kelią produktams ištobulinti. Nenorime, kad taip nutiktų ir mūsų atveju“, – sakė A. Ramanauskas.
Jei reikės, keliaus ir į Silicio slėnį
Vasario pabaigoje ar kovo pradžioje turėtų paaiškėti, kuri iš keturių į paskutinį etapą patekusių komandų taps „Septynių jūrų kapitonų“ projekto nugalėtoju.
„Tikimės, kad tai būsime mes“, – šypsojosi A. Sereika. Tokiu atveju jo komanda gautų iki 20 tūkst. litų. Pradžiai – jau šis tas.
„Be to, bendradarbiaujame su keletu Lietuvos investuotojų fondų, laukiame iš jų atsakymų. Jau bendravome ir su Olandijos investuotojais, esame pateikę paraiškas „Intel“, kuris finansuoja akseleratorių programas, skirtas būtent medicinos produktams ir instrumentams kurti“, – potencialius investuotojus vardijo A.Ramanauskas.
Pristatant idėją, pateikti galutinio produkto užsieniečiams esą nereikia – jie orientuojasi į viziją ir komandos potencialą.
„O mūsų komanda tiesiog fantastiška: mūsų mokslininkai turi didžiulę mokslinių tyrimų patirtį, aš esu teisininkas–vadybininkas: patentai, sutartys – mano sritis. Rytis – politikos mokslų studentas, neįtikėtinai talentingai rengiantis prezentacijas, sugebantis rasti kontaktą su skirtingų požiūrių žmonėmis. Be to, jis puikiai išmano institucinę sąrangą ir įvairias valstybines bei tarptautines programas, per kurias būtų galima kofinansuoti mūsų prietaiso gamybą. Andrejus – puikus pardavėjas, įvaldęs labai daug skirtingų pardavimo technikų. Jis kasdien dirba su tarptautinėmis kompanijomis nuo JAV iki Kinijos“, – komandos nariams liaupsių negailėjo A.Ramanauskas.
Lietuviai neatmeta galimybės prisistatyti ir informacinių technologijų lopšiu tituluojamame Silicio slėnyje. Be to, analogiški inovacijų slėniai jau kuriasi ir Artimuosiuose Rytuose, Vakarų Europoje.
„Vieni iš potencialių investuotojų – ir pasaulinės kompanijos, perkančios patentus“, – atkreipė dėmesį idėja degantis pašnekovas.
Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, pasaulyje yra apie 285 mln. rimtų regėjimo sutrikimų turinčių žmonių. Apie 39 mln. iš jų – visiški neregiai.
„Vadinasi, turime realią galimybę parduoti bent 39 mln. savo sukurtų prietaisų“, – sėkme neabejojo iš Druskininkų kilęs A.Ramanauskas. Keturiuose darbuose besisukantis jaunasis verslininkas neseniai atsiėmė Lietuvos pramonininkų konfederacijos įsteigtą P.Vileišio premiją už lyderystės pavyzdį.
Apie projektą
Tarptautinis projektas „Septynių jūrų kapitonai“ – ne tik verslo planų konkursas, verslumo seminaras, ar verslo akseleratorius. Tai ir yra kompleksinis jaunimo verslumą skatinantis projektas. Projekte integruoti skirtingi verslumo skatinimo metodai ir priemonės – paskaitos, dirbtuvės, stovyklos, bendravimas su verslininkais, konkursai, verslumo kelionės, konsultacijos ir t.t.
Praėjusių metų gegužę startavusio projekto tikslas – sukurti ne mažiau nei dvi perspektyvias įmones.
Projektą vykdo Lietuvos verslo darbdavių konfederacija.