Spalio 24 d. į VšĮ Kauno aklųjų ir silpnaregių centro salę rinkosi aukštaičiai ir jiems prijaučiantys bendruomenės nariai ir kiti Kauno miesto gyventojai. Čia vyko tarmių metams skirta aukštaičių šventė „Paraič namo“.
Apie senąsias Aukštaitijos regiono tradicijas, valgymo etiketą, indus ir įrankius, išskirtinę etnoarchitektūrą, drabužius pasakojo kultūrinių renginių organizatorė Gražina Siderevičienė. Ne vienas nustebo, sužinojęs, kad šiandien kai kurios Aukštaitijos regione veikiančios kavinės lankytojus vaišina valgiais, patiekiamais viename dubenyje‚ ir vyksta tikras „Šakučių ir šaukštų mūšis“. Tiesa, šių laikų žmogui, pripratusiam prie indų gausos, nelengva prisitaikyti prie tokio valgymo etiketo. O juk senovėje per vestuves, krikštynas ir kitas dideles šventes aukštaičiai išsiversdavo su kukliais, negausiais indais, o svečiai atsinešdavo savo šaukštus. Be to, aukštaičiai svečiams nelinkėdavo „skanaus“, o sakydavo „skalsaus“. Tai aktualu ir šiandien, nes toks palinkėjimas tarsi ragina nepersivalgyti ir saugoti figūrą. Aukštaičiai turėjo savotišką „Onorą“ ir valgyti pradėdavo tik paraginti tris kartus.
Aukštaitiškas naminis alus, gaminamas iš salyklo – atskira tema. Šio regiono gyventojams tai įaugę į kraują, o senaisiais laikais neišgėrę alaus svečiai nepradėdavo vaišintis valgiais. Šiame laikmetyje per Kūčias ir Vėlines draudžiama vartoti alkoholinius gėrimus, gi senovėje, atvirkščiai, jį gurkšnodavo, tikėdami, kad avys atsives daugiau ėriukų arba bus gausesnis miežių derlius.
Aukštaičių moterų tradiciniai drabužiai laikomi pačiais archajiškiausiais. Ypač puošnios būdavo liemenės, kurias siūdindavosi iš brangių audinių : šilko, aksomo, brokato, rečiau – iš namie austų.
Daug prikurta dainų apie aukštaičių gėlių darželius – jais didžiavosi kiekviena sodyba. Ypač buvo puošnūs gyvenamieji namai su ornamentuotomis langinėmis, gonkomis ir t.t.
Šventė „Paraič namo“ buvo tikrai įvairiaspalvė. Aidėjo, skambėjo aukštaitiškos dainos, atliekamos folkloro ansamblio „Kanapija“, smagiai žiūrovų buvo sutiktas humoristinis Astos Ūdrienės pasakojimas apie tai, kaip ji „Dungun“ keliavo ir ten nepakliuvo, nes nemokėjo atlikti dangiškų darbų.
Renginio pažiba – vienas tarmių metų iniciatorius, bardas, folkloristas, ištikimas aukštaičių tarmės puoselėtojas Algirdas Svidinskas. Gryna aukštaičių tarme, pritariant gitarai, skambėjo jo kūrybos dainos – viena už kitą įdomesnės, pradedant, anot paties Algirdo, nuo „markatnų“ ir pereinant prie smagių. Kelias dainas jis atliko kartu su puikiai žinomu liaudiškų renginių vedėju, folkloro ansamblio „Kupolė“ dainininku Antanu Laurinkevičiumi. Be to, smagiomis užduotimis jie linksmino žiūrovus, kėlė jiems nuotaiką. Antanas, kaip ir Algirdas, yra aukštaičiai nuo Zarasų.
Zita Klibavičienė surengė Anapilin iškeliavusios savo motinos, tautodailininkės Onos Gasiliūnienės darbų parodėlę, kurioje puikavosi margaspalvės lovatiesės, aukštaitiškais ornamentais puošti rankšluosčiai ir tautinės juostos, puošnios kumštinės pirštinės.
Šventės pabaigai profesionaliai, aukštaičių dainas uždainavo moterų vokalinis ansamblis „Credo“, skambėjo minorinė „Aušta aušrela“ ir nuotaikinga „Tai skrajoja lakštingėla“. Viso renginio metu žiūrovai aktyviai reagavo į tai, kas vyko scenoje, smagiai atsakinėjo į vedėjų klausimus, dainavo kartu su atlikėjais, negailėjo plojimų. Šventei pasibaigus neskubėjo išeiti – dalijosi įspūdžiais, domėjosi paroda, teiravosi, kada vėl bus pakviesti į panašų renginį. Šventės vedėjai – šmaikštusis Antanas Laurinkevičius ir amžinai vietoje nenustygstanti Zita Klibavičienė .
Šventės rėmėjai A. R. Baumilų TŪB „Klasikinė tekstilė“ ir Kauno Žaliakalnio seniūnijos seniūnaitis Juozas Miliauskas.
