Lietuva pereina nuo institucinės globos sistemos prie bendruomenėje teikiamų paslaugų savarankiškai gyvenantiems žmonėms su negalia. Kad nepriklausomas tokių žmonių gyvenimas būtų iš tiesų įmanomas, reikalingas platus pagalbos paslaugų tinklas. Viena tokių paslaugų – asmeninio asistento pagalba. Kai kuriose Europos šalyse valstybės šią galimybę savo piliečiams suteikia jau apie du dešimtmečius ir jos poreikis bei nauda pasitvirtina. Lietuvoje asmeninio asistento paslauga taip pat svarstoma, tačiau jokių konkrečių sprendimų kol kas nėra.
Asociacija „Lietuvos neįgaliųjų forumas“ surengė mokymus apie sėkmingai veikiančius asmeninio asistento sistemos pavyzdžius Belgijoje ir Švedijoje, kuriuos pristatė šių šalių žmonių su negalia organizacijų atstovai. Sebastian Durriš Belgijos dirba organizacijoje Onafhankelijk (savarankiškas gyvenimas), teikiančioje asmeninio asistento paslaugas Leveno mieste. Jamie Bolling iš Švedijos yra savarankiško gyvenimo tinklo (ENIL) vykdančioji direktorė. Abu pranešėjai turi judėjimo negalią ir naudojasi asmeninio asistento paslaugomis.
Pristatydamas asmeninio asistento sistemą Belgijoje, Sebastian Durr pabrėžė, kad šalyje dar veikia institucinė globa, o eilės gauti paramą asmeniniam asistentui taip pat nemažos, todėl ne visi norintys gali šia paslauga naudotis. Tokią galimybę gavę žmonės su negalia pirmiausiai yra įvertinami pagal gebėjmus ir poreikius, tuomet jiems skiriamas reikiamas biudžetas asmeniniam asistentui samdyti ir jie patys skelbia darbuotojo paiešką bei nustato kriterijus. Vidutinis biudžetas – 9000 eurų per metus. 95 proc. šių pinigų turi būti skiriami darbo užmokesčiui, o likę procentai gali būti išleisti netiesioginiams poreikiams, pavyzdžiui asistento bilietams drauge keliaujant.
Pasak Sebastian, didelis privalumas, kad tokia sistema sukuria darbo vietas, o dalis skirtų pinigų per mokesčius grįžta valstybei. Taip pat svarbu, kad biudžetą gali valdyti pats gaunantysis, nes kitose šalyse, pavyzdžiui, Vokietijoje, kur paramą administruoja valstybinės institucijos, perskirstymo sistema brangiai kainuoja, o ir pačiam žmogui su negalia kyla sunkumų nuolat įrodinėjant kam ir kur konkreti parama reikalinga. Biudžetas asmeniniam asistentui nepriklauso nuo pajamų – jis traktuojamas kaip žmogaus teisė į negalios kompensavimą ir galimybę gyventi savarankiškai. Tuo metu Vokietijoje paramos dydis priklauso nuo žmogaus pajamų ir santaupų.
Tokia paslauga rateliuose jundančiam Sebastian leidžia gyventi visavertį gyvenimą – auginti mažus vaikus, aktyviai dirbti, pramogauti ir keliauti. Tai gerokai pigiau nei mokėti pašalpas dirbti negalinčiam žmogui su negalia ir juo besirūpinantiems artimiesiems, ar spręsti socialines problemas, kurios neabejotinai kyla vienam šeimos nariui iškritus iš įprasto gyvenimo. Be to, tyrimai rodo, kad žmonės su negalia, gaunantys asmeninio asistento pagalbą, jaučiasi laimingesni ir yra labiau įsitraukę į visuomeninį gyvenimą nei negalią turintys asmenys institucijose ar šeimose, kurios tokios pagalbos negauna.
Jamie Bolling iš Švedijos, Europos savarankiško gyvenimo tinklo vykdančioji direktorė, įsitikinusi, kad šalys, ratifikavusios Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvenciją, tarp jų ir Lietuva, privalo suteikti asmeninio asistento paslaugą, nes tai geriausiai savarankiško gyvenimo galimybę užtikrinanti priemonė.
Švedijoje tokia paslauga jau veikia apie 20 metų, tačiau ir ten iš pradžių buvo žiūrinčių skeptiškai. Net institucijų uždarymą prieš 15 metų didžioji dauguma švedų vertino neigiamai, nes neįsivaizdavo, kad sistema gali veikti kitaip, tačiau vėliau toji pati dauguma liko patenkinta. Nors prie tikrai kokybiško savarankiško gyvenimo perėjimas vyko lėtai, pradžioje grupinio gyvenimo namai priminė mažas institucijas. Dabar Švedija yra bene geriausiai bendruomeninių paslaugų tinklą išvysčiusi šalis.
Asmeninį asistentą Švedijoje gali gauti žmonės su intelekto sutrikimais, smegenų pažeidimais ar su ilgalaike nekintančia fizine ar psichikos negalia. Įvertinus žmogaus būklę ir gebėjimus, nustatomas pagalbos valandų poreikis ir pagal jį skiriama suma paslaugai apmokėti. Viena valanda kainuoja apie 25-28 eurus, tačiau pinigus administruoja ne pats paslaugos gavėjas, o organizacija. Asistentu, kaip ir Belgijoje, gali būti bet kokį išsilavinimą turintis žmogus, taip pat ir artimieji. Šią paslaugą valstybė taip pat suteikia nepriklausomai nuo žmogaus pajamų, tai traktuojama kaip teisė.
Jamie Bolling vardina asmeninio asistento sistemos privalumus: patys žmonės su negalia ir jų artimieji gali dirbti, už anksčiau neapmokamą darbą sumokama, o nuo užmokesčio mokami mokesčiai valstybei, taigi didelė dalis paramos grįžta į biudžetą, auga darbo lygis, reikia mažiau papildomų paslaugų. Dalindamasi asmenine patirtimi Jamie sako esanti tikra, kad asmeninio asistento pagalba leido jai išsaugoti ne tik darbą, bet ir šeimą, nes rūpestis artimuoju su negalia riboja artimuosius ir tai gali tapti sunkiai pakeliama našta.
Pasak Jamie Bolling, Švedijoje pokyčiai buvo lėti ir vis dar išlieka savų iššūkių, tačiau svarbiausia eiti teisinga linkme. Pavyzdžiui, sunku patikėti, kad prieš 25 – erius metus, kai ji po traumos nebegalėjo vaikščioti, judėti vežimėlu buvo gėdinga, moters vaikai buvo linkę slėpti tai nuo draugų, o dabar požiūris neatpažįstamai pasikeitęs. Tad Švedija nėra šalis „iš kitos galaktikos“, net jei ir sunku dabar patikėti, mes irgi galime sukurti sistemą, kuri žmonėms su negalia leistų gyventi visavertį gyvenimą.
Mokymai organizuoti įgyvendinant asociacijos “Lietuvos neįgaliųjų forumas” projektą „Ne(galia) vs GAL(ia) neįgaliųjų teisių užtikrinimui“, remiamą Europos Ekonominės Erdvės finansinio mechanizmo NVO Programos Lietuvoje.
Šaltinis: www.lnf.lt