Kaip patirti kino vaizdingumą, paveikslų genialumą, pastatų didybę jų nematant? Tai galima padaryti liečiant, klausant, uostant, o kartais ir ragaujant. Meno pritaikymas regos negalią turintiems žmonėms pasaulyje tobulėja. Lietuva čia taip pat žengia mažus žingsnius.
Mano močiutė beveik nebegirdi ir nebemato. Dar pernai ji peikė mano drabužius, o šiemet mato tik silpnus kontūrus arba dalykus, suprantamus tik jai vienai. Mane ji atpažįsta iš rankos prisilietimo. Į mudviejų nuotrauką, kurią padovanojau baigusi mokyklą, ji nebežiūri, tačiau nuotrauka vis dar ant naktinio staliuko. Šalia – mano brolio, pusbrolių, tėvų vestuvių nuotraukos. Taip pat žurnalai ir galbūt niekada neskaitytos knygos.
Mano močiutė niekada nebuvo meno mylėtoja, to daryti neragino ir savo dvynių dukrų – mano mamos ir tetos, – tačiau mano mama iš paskutinių pinigų per metus kino teatre pažiūrėdavo pusšimtį filmų. Kaip daugelis kitų jos kartos moterų, močiutė neturėjo galimybės tapti išsilavinusia moterimi. Ji užaugo Dzūkijos kaime, kur sunkiai dirbo ir baigė keturias klases. Tam, kad galėtų toliau mokytis, jai kas rytą būtų reikėję eiti beveik dešimt kilometrų, todėl ji pasirinko darbininkės gyvenimą – prižiūrėjo ūkininkų vaikus. Nors pati buvo dar vaikas.
Kol galėjo matyti, kultūra jai buvo televizijos žiūrėjimas ir savaitinių žurnalų skaitymas, o pastaraisiais metais – jų puslapių vartymas. Ji nevalingai siekė surinkti tuos mažus kultūros trupinius nuo prastų televizijos laidų ir filmų, nuogirdų apie kitų žmonių gyvenimus, nuo spalvotų sijonų ir skarelių, rišamų sekmadieniais prieš bažnyčią.
Stebėdama ją supratau, kad menas, nors ir skirtingomis formomis, reikalingas mums visiems – net ir apie jį negalvojantiems. Ir kiekvienas, matantis ar nematantis, privalo turėti į jį teisę.
Aš seku mamos pėdomis – dalį pinigų atsidedu kino seansams, koncertams, knygoms, parodoms. Džiaugiuosi, kad galiu tai daryti ir taip patirti meną. Laikau tai privilegija, kuri amžinai gali nesitęsti. Todėl noriu suprasti, kaip kultūrą patiria turintieji regos negalią. Ne tik močiutės ar seneliai, bet ir jauni žmonės.
Prisilietimas 25-erių vilnietei Ugnei Žilytei yra lygus matymui. Mergina nemato nuo kūdikystės, tačiau tai nesutrukdė jai įgyti vokiečių filologijos ir ispanų kalbos bei kultūros bakalauro laipsnių bei gyventi visavertį gyvenimą ir būti savarankiškai. Dabar ji studijuoja viešojo administravimo magistrantūroje ir dirba Lietuvos aklųjų bibliotekoje (LAB). Ugnė domisi ne tik kalbomis – ji ieško informacijos apie senovės Graikijos mitologiją, vaikšto į kino, dramos teatrus, kartais feisbuko paskyroje pasidalina savo poezija. Tačiau didžiausia jos aistra – aviacija.
Kai Ugnė buvo penkiolikos, gavo galimybę su draugu paskraidyti jo asmeniniu dviviečiu lėktuvu, valdyti šturvalą ir pajusti greitį. Nuo tada ji pradėjo domėtis galingiausiais lėktuvais, taip pat istoriniais, skaityti apie juos knygas. „2008 m. Pasaulinę baltosios lazdelės dieną su kitais neregiais buvome ekskursijoje Vilniaus oro uoste. Mums leido užeiti į piloto kabiną, apčiuopti mygtukus. Įsitikinau, kad keleivinio lėktuvo valdymas daug sudėtingesnis už dviviečio.“
Visą straipsnį skaitykite www.nara.lt