Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga dažnai tampa karjeros tramplynu jauniems specialistams. Neseniai čia praktiką atlikusi Vilniaus kolegijos studentė, pakuočių ir gaminių dizainerė Tija Umbražiūnaitė pasakoja, kad praktika nevyriausybinėje organizacijoje tapo viena iš prasmingiausių patirčių studijų metu. Šiandien su Tija kalbamės ne tik apie profesinės praktikos pasirinkimą, bet ir kuriamų pakuočių dizainą.
Tija, ar galite atskleisti kokie motyvai paskatino atlikti praktiką Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungoje? Kaip kilo mintis?
Džiaugiuosi, kad domitės mano patirtimi Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungoje. Praktika čia man tapo viena prasmingiausių patirčių studijų metu.
Praktiką LASS pasirinkau vedama noro kurti dizainą, kuris būtų ne tik estetiškas, bet ir prasmingas, įtraukiantis bei prieinamas kuo platesniam žmonių ratui. Mane visada domino socialiai atsakingas dizainas, o LASS veikla atitiko mano vertybes. Pajutau, kad tai vieta, kurioje galiu ne tik pritaikyti savo žinias, bet ir daug ko išmokti apie tikrąjį dizaino poveikį žmonių gyvenimams.
Ar buvo įsitikinimų, kurie sugriuvo praktikos metu?
Ši patirtis sustiprino mano įsitikinimą, kad dizainas turi būti universalus ir prieinamas visiems. Sužinojau daug apie tai, kaip skirtingi žmonės suvokia vizualinę informaciją, apie taktilinius sprendimus, Brailio rašto naudojimą, spalvų reikšmę silpnaregiams. Suvokiau, kiek daug dar galima padaryti, kad aplinka būtų labiau įtraukianti, o dizainerio indėlis šioje srityje – itin svarbus.
Papasakokite plačiau apie kuriamus gaminius…
Savo baigiamajam darbui pasirinkau temą, tiesiogiai susijusią su praktikos metu įgyta patirtimi – kuriu universalias žaislų pakuotes vaikams su regos negalia.
Pakuotės (lėlei, žuvytei ir drakonui) kurtos sensoriniam pažinimui – naudojami įvairūs paviršiai, reljefai, Brailio raštas ir kontrastingos spalvos. Šią temą pasirinkau todėl, kad man labai svarbu, jog dizainas būtų ne išskiriantis, o jungiantis. Dizainas man yra priemonė kurti ryšį ir harmoniją tarp skirtingų pasaulio patirčių.
Ką sako mokslas? Kaip jis apibrėžia dizainą, kaip priemonę jungti patirtis? Ar tai populiari tema tarp kūrėjų?
Mokslas dizainą vis dažniau apibrėžia kaip ne tik estetinę, bet ir funkcinę priemonę, jungiančią įvairias žmogaus patirtis ir pojūčius. Ypač sensoriniame dizaino kontekste svarbus tampa universalus dizainas, kuris siekia sukurti produktus, prieinamus kuo platesniam vartotojų ratui, įskaitant žmones su negalia.
Sensorinis dizainas remiasi neuromokslų, psichologijos ir ergonomikos tyrimais — kaip skirtingi pojūčiai (lytėjimas, rega, klausa) papildo vienas kitą informacijos suvokime. Tai leidžia sukurti pakuotes, kurios ne tik apsaugo produktą, bet ir tampa informacijos bei emocinės patirties perdavimo priemone.
Nors Lietuvoje ši tema dar tik pradeda populiarėti, pasaulyje (ypač Skandinavijoje, Japonijoje, JAV) vis daugiau dizainerių kuria prieinamus ir sensorinius sprendimus. Tokios temos kaip inclusive design, accessible packaging, multi-sensory packaging tampa vis aktualesnės tiek akademiniuose tyrimuose, tiek praktikoje.
Ar šie sprendimai nepadidina pakuotės savikainos? Ar tenka rinktis tarp kainos ir funkcinių sprendimų?
Sensoriniai ir prieinami dizaino sprendimai, tokie kaip Brailio raštas, reljefiniai elementai ar specialios tekstūros, iš tiesų gali šiek tiek padidinti gamybos savikainą, ypač mažais tiražais. Tai susiję su papildomomis spaudos, reljefo formavimo, kokybiškų medžiagų pasirinkimo sąnaudomis.
Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje šie sprendimai kuria pridėtinę vertę: jie padidina produkto išskirtinumą, atspindi socialinę atsakomybę ir gali praplėsti vartotojų auditoriją. Todėl dažnai gamintojai ir dizaineriai stengiasi rasti balansą tarp papildomų kaštų ir funkcinių bei emocinių naudų.
Šiuolaikinės technologijos (pvz. automatizuotas Brailio štampavimas, nauji reljefo formavimo būdai) padeda mažinti kaštus ir padaryti tokius sprendimus labiau prieinamus net mažesnėms įmonėms ar nevyriausybinėms organizacijoms.
Kaip vertinate praktikos nevyriausybinėje organizacijoje patirtį? Ko palinkėtumėte dar tik svarstantiems apie galimą praktikos vietą?
Praktiką LASS vertinu ne tik kaip profesinę, bet ir asmeninę augimo patirtį. Čia jaučiausi tikra komandos nare – girdima, vertinama ir įkvėpta. Nuoširdus bendravimas, bendras tikslas ir jautrumas žmogui man paliko labai gilų įspūdį. Labai norėčiau tęsti ryšį su LASS ir ateityje – jau ne tik kaip praktikantė, bet ir kaip komandos dalis. Tikiu, kad kartu galime nuveikti daug prasmingų dalykų.
Kitiems studentams linkėčiau nebijoti rinktis praktikos vietų, kurios galbūt nėra tiesiogiai susijusios su komerciniu dizainu. Socialiniai projektai leidžia gilinti profesines žinias labai jautriose ir prasmingose srityse. Tokia patirtis praturtina ne tik profesinį, bet ir asmeninį augimą.
Ačiū už pokalbį!