2026 m. birželio 1 d. vykusiame Lietuvos Respublikos Seimo Kultūros komiteto posėdyje pritarta siūlymui į Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos (LRT) tarybą deleguoti Lietuvos asmenų su negalia draugijos atstovą. Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga (LASS) tokį sprendimą vertina kritiškai ir kelia klausimą, ar tikrai taip užtikrinamas visų žmonių su negalia interesų atstovavimas.
LASS prezidento Pauliaus Kalvelio teigimu, sprendimo priėmimo metu buvo remiamasi argumentais, kurie neatitinka faktinės situacijos: „Posėdyje buvo teigiama, kad pasirinkta organizacija yra seniausia ir atstovauja įvairioms negalios grupėms, įskaitant regos ir klausos negalias. Tai nėra tiesa. Nei aklųjų, nei kurčiųjų bendruomenės šioje organizacijoje nėra pagrindinės. Todėl argumentai, kuriais buvo grindžiamas sprendimas, yra klaidinantys.“
Taip pat LASS prezidentas primena, kad seniausia organizacija, dirbanti negalios srityje, Lietuvoje yra būtent Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga, nuo 1926 m. atstovaujanti asmenų su regos negalia interesams ir teikianti paslaugas visose 60 Lietuvos savivaldybių.
Diskusijos dėl LRT tarybos sudėties vyksta tuo metu, kai pačios LRT audito išvados pabrėžia būtinybę gerinti turinio prieinamumą žmonėms, turintiems regos ir klausos negalią. Vis dėlto sprendžiant, kas atstovaus žmonių su negalia interesams, pasirinkta organizacija, kurioje šių bendruomenių nėra.
„Tokia paradoksali situacija – kalbame apie prieinamumą akliesiems ir kurtiesiems, tačiau jų balsas nėra girdimas. Apie mūsų poreikius spręs žmonės, kurie neturi nei tiesioginės patirties, nei organizacinės kompetencijos atstovauti šioms bendruomenėms. Tai reiškia, kad apie mus vėl bus kalbama be mūsų“, – teigia LASS prezidentas.
„Negalios bendruomenė nėra vienalytė. Žmonės, turintys regos, klausos, intelekto, psichosocialinę ar fizinę negalią, susiduria su skirtingais iššūkiais. Nė viena organizacija, atstovaujanti tik daliai bendruomenės, negali kalbėti visų vardu. Tam ir buvo sukurtos skėtinės organizacijos“, – sako P. Kalvelis.
„Mums sunku suprasti, kodėl kalbant apie visuomeninio transliuotojo prieinamumą buvo nuspręsta ignoruoti bendruomenes, kurios su šiomis problemomis susiduria kasdien. Mes puikiai žinome, kokių sprendimų reikia akliesiems ir silpnaregiams. Tą patį galėtų pasakyti ir kurčiųjų organizacijos. Tačiau mūsų niekas neklausė“, – teigia jis.
Posėdžio metu abejones dėl pasirinkto modelio išsakė ir Seimo Kultūros komiteto narys Vytautas Juozapaitis. Parlamentaras siūlė LRT taryboje žmonių su negalia interesams atstovauti Lietuvos negalios organizacijų forumui (LNF) – didžiausiai Lietuvoje skėtinei negalios organizacijų asociacijai.
„Jeigu valstybė ieško organizacijos, galinčios kalbėti visos negalios bendruomenės vardu, natūralus pasirinkimas yra būtent Lietuvos negalios organizacijų forumas. Jis ir buvo sukurtas tam, kad skirtingos organizacijos susitartų dėl bendrų pozicijų ir kolegialiai atstovautų turinčius negalią žmones nacionaliniu lygmeniu. Tai yra daug demokratiškesnis ir profesionalesnis modelis nei vienos organizacijos paskyrimas kalbėti už visus“, – sako P. Kalvelis.
LNF vienija 19 nacionalinių organizacijų, atstovaujančių žmonėms su fizine, regos, klausos, intelekto, psichosocialine ir kitomis negaliomis. Kartu su savo nariais ir jų padaliniais forumas vienija apie 200 organizacijų, kurios aprėpia visą Lietuvą.
P. Kalvelio teigimu, nerimą kelia ir tai, kad sprendimas buvo svarstomas neišklausius platesnio negalios organizacijų rato: „Girdėjome siūlymus iš opozicijos išklausyti organizacijų vadovus, ekspertus, Prezidentūros atstovus. Buvo siūloma ieškoti sprendimo, kuris užtikrintų kuo platesnį atstovavimą. Deja, šie siūlymai liko neišgirsti. Todėl šiandien turime situaciją, kai apie žmonėms su negalia aktualius klausimus sprendžiama neišklausius didžiosios jų pačių nuomonės.“
Pasak jo, toks modelis neatitinka ir Jungtinių Tautų Asmenų su negalia teisių konvencijos nuostatų, kurios įpareigoja valstybes aktyviai konsultuotis su negalią turinčiais žmonėmis per juos atstovaujančias organizacijas: „Šis klausimas nėra apie vieną vietą taryboje. Jis yra apie principą. Ar valstybė nori girdėti visų žmonių su negalia balsus, ar tik tuos, kuriuos patogiau girdėti. Šiandien aklieji ir kurtieji vėl paliekami už borto. Tikiuosi, kad priimant galutinius sprendimus dar bus išgirstas argumentas, jog atstovavimas turi būti paremtas kompetencija, įvairove ir realiu bendruomenių dalyvavimu.“