2026 metais viena seniausių mūsų šalies nevyriausybinių organizacijų – Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga (LASS) – mini savo veiklos šimto metų sukaktį. Šimtas metų – šimtas kilometrų „Camino Lituano“ LASS šimtmečio maršrutu!
Valstybė valstybėje: neregių gyvenimas sovietmečiu
1944 metų viduryje Lietuvą antrą kartą okupuoja Sovietų Sąjunga. Šįkart ilgam, beveik penkiems dešimtmečiams. Tų pačių 1944 metų spalio mėnesį įkuriama sovietinio pavyzdžio neregių organizacija – Lietuvos aklųjų draugija. Kodėl sakome, kad sovietinio pavyzdžio? Todėl, kad analogiškos aklųjų organizacijos su tokia pat struktūra, tokiais pačiais veiklos principais buvo kuriamos visoje tuometėje Sovietų Sąjungoje ir iš esmės skyrėsi nuo panašių neregių organizacijų Vakarų šalyse. Svarbiausi skirtumai buvo keli: pirmiausia, priešingai nei Vakaruose, žmonių su negalia Sovietų Sąjungoje oficialiai nebuvo, o jeigu ir atsirasdavo, tai, kaip ir visi sovietiniai žmonės, jie „gyveno laimingi ir viskuo patenkinti”! Neturėjo ir negalėjo turėti jokių su negalia susijusių sunkumų ar iššūkių.
Visoje Sovietų Sąjungoje aklieji gyveno kompaktiškai, kurdami savas nedideles uždaras bendruomenes, pernelyg nekrisdami likusiai visuomenės daliai į akis, „negadindami“ bendro šviesaus socialistinės valstybės vaizdo. Sovietų Sąjungoje negalėjo būti bedarbystės, todėl visi žmonės, taip pat ir neregiai, privalėjo dirbti. O dirbdavo jie specialiose, akliesiems skirtose įmonėse, vadinamuosiuose gamybiniuose mokymo kombinatuose. Lietuvoje tokie kombinatai veikė penkiuose didžiuosiuose miestuose – Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, Šiauliuose ir Klaipėdoje. Aplink kombinatus telkėsi neregių bendruomenės, šalia jų veikė neregiams skirtos kultūros, socialinės įstaigos. Taigi visas kultūrinis, visuomeninis gyvenimas vyko tam tikroje nedidelėje, uždaroje ar bent stipriai lokalizuotoje erdvėje. Geriausiai tokį gyvenimo būdą nusako pačių to meto aklųjų pajuokavimai: esame tarsi valstybė valstybėje, tik neturime savo milicijos, santuokų rūmų ir kapinių…
Dabar toks gyvenimo būdas daugeliui žmonių atrodytų keistas ir nepriimtinas, tačiau tada šitaip ar labai panašiai gyveno visa visuomenė ir niekas pernelyg nesuko dėl to galvos. Antra vertus, nieko, ar beveik nieko, nebuvo galima pakeisti, ypač, kai esi neregys, o valstybė tau dar kažką duoda, kai kitų negalių turintys žmonės gyvena dar blogiau ir uždariau. Sovietų Sąjungoje tik aklieji ir kurtieji oficialiai turėjo savo organizacijas, savo įmones. Kaip žinia, sovietinė ekonomika buvo neefektyvi, planinė, todėl šios įmonės galėjo visai neblogai veikti ilgus dešimtmečius iš esmės nieko savo veikloje nekeisdamos, įdiegdamos vieną kitą naują gaminį. Tačiau svarbiausia – jų uždirbtas pelnas buvo paliekamas pačioms aklųjų ir kurčiųjų organizacijoms. Kaip sekėsi kurtiesiems, palikime spręsti jiems patiems, bet aklieji šia aplinkybe pasinaudojo labai sumaniai. Iš uždirbtų lėšų organizacija plėtė veiklą, savo nariams statė namus ir bendrabučius, steigė ir palaikė naujas kultūros įstaigas, meno saviveiklos, sporto būrelius, skatino švietimą, rūpinosi žmonių laisvalaikiu, sveikatingumu. Iš vienos pusės, tai skatino dar didesnį neregių uždarumą, iš antros – jiems suteikė galimybę nors ir ne pačiomis palankiausiomis sąlygomis, gyventi savarankišką, kaip įmanoma prasmingesnį ir visavertiškesnį gyvenimą. Aklieji galėjo dirbti, skaityti brailio ir garsines knygas, muzikuoti, sportuoti, ilsėtis. Žinoma, tik savose, arba kaip tada buvo sakoma, broliškų respublikų aklųjų organizacijų poilsiavietėse. 6-ajame, 7-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje neregiai pradėjo siekti aukštojo mokslo. Vienas specialybes studijuoti sekėsi lengviau, kitas (ypač muzikos srityje) – sunkiau, bet ledai buvo pralaužti.
To meto visuomenė neregių atžvilgiu nebuvo nusiteikusi negatyviai, tiesiog juos per mažai pažinojo, su jais nebendravo. Iš to nežinojimo kildavo įvairios „baimės“, mitai, nesusipratimai. Aklųjų galimybės kai kada būdavo stipriai pervertinamos, arba, priešingai, manoma, kad jie nieko nesugeba ir negali.
Pasitelkę istorinę vaizduotę galime tik bandyti spėti, kaip dabartinė Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga būtų plėtojusis, jeigu ne sovietų okupacija. Tikriausiai panašiai, kaip ir atitinkamos Vakarų nevyriausybinės organizacijos. Neabejotina viena, aklieji sovietinės okupacijos metais padarė viską, ką tuo metu galėjo padaryti, išnaudojo esamas ir nuolat ieškojo naujų galimybių. Daugeliui tiek pačių neregių, tiek jų organizacijos veiklos sričių – kultūrai, mokslui, sportui, reabilitacijai, integracijai – pagrindas buvo padėtas anais tolimais dešimtmečiais. Tiktai apie visa tai – kitose LASS šimtmečio kelio stotelėse.
Eidami „Camino Lituano“ Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos šimtmečio maršrutu, 100 kilometrų nuo Kauno (Pažaislio vienuolyno), per Prienus iki Alytaus, kas 10 kilometrų rasite specialiu „Camino Lituano“ ir LASS logotipu pažymėtą stotelę. Nuskenavę QR kodą, klausykitės LASS šimtmečio istorijos tęsinio.
Bendrystėje – mūsų stiprybė! Dėkojame, kad šimtmetį švenčiate kartu su LASS!