2026 metais viena seniausių mūsų šalies nevyriausybinių organizacijų – Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga (LASS) – mini savo veiklos šimto metų sukaktį. Šimtas metų – šimtas kilometrų „Camino Lituano“ LASS šimtmečio maršrutu!
Pokario metai: kuriant savo ateitį
Antrojoje stotelėje pasakojome, kad 1944 m. rudenį, per Lietuvą dar ritantis II pasaulinio karo bangoms, buvo įkurta nauja organizacija – Lietuvos aklųjų draugija. Jos branduolį sudarė aktyviausi Kauno aklųjų instituto auklėtiniai, visi dar labai jauni, bet kupini ryžto ir entuziazmo veikti, patiems kurti savo ateitį. Visuomeninis, kultūrinis aklųjų gyvenimas iš Kauno persikėlė į Vilnių. Į naująją draugiją vieni žmonės stojo noriai, kitus reikėdavo ilgai įkalbinėti. Dar nebuvo išnykęs elgetavimo įprotis. 1947 m. Vilniuje įvyko pirmasis Lietuvos aklųjų draugijos suvažiavimas. Jame dalyvavo 28 delegatai atstovavę 153 organizacijos nariams.
Po karo daugelį dalykų reikėjo pradėti iš naujo arba kitaip, pagal „iš viršaus“ nuleistas socialistinio gyvenimo taisykles. Jau veikė dvi – Kauno ir Vilniaus aklųjų įmonės, pirmąjį pokario dešimtmetį buvo įkurtos dar trys – Panevėžyje, Šiauliuose ir Švėkšnoje. Greitai paaiškėjo, kad Švėkšnos aklųjų įmonė nepasiteisino net sovietinės ekonomikos sąlygomis. Po kelerių metų ji buvo likviduota, o 1960 m. atidarytas Klaipėdos gamybinis mokymo kombinatas. Prie įmonių steigėsi aklųjų savišvietos, meno saviveiklos, sporto būreliai. Neregiai sportininkai pradėjo dalyvauti Baltijos šalių, vėliau – vadinamosiose sąjunginėse varžybose taip pamažu, bet nuosekliai artėdami prie ateities paralimpinių startų. Suprantama, apie jokias paralimpines ar tikras tarptautines varžybas tuomet niekas negalėjo net pasvajoti.
Sportininkų keliu ėjo ir meno saviraiškos atstovai. 1955 m. jie Rygoje dalyvavo Baltijos šalių meno saviveiklos olimpiadoje ir užėmė pirmąją vietą. Ypač gerai pasirodė Kauno aklųjų mišrus choras ir Panevėžio aklųjų kombinato dramos būrelis. Nuo tada prasidėjo Estijos, Latvijos ir Lietuvos aklųjų draugijų glaudūs kultūriniai ryšiai. Gabiausi neregiai pradėjo mokytis muzikos aukštesniosiose šios srities mokyklose (dabar konservatorijos), studijuoti dabartinėje Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Muzikos pasaulis greitai išgirdo akordeonininko Stasio Stasiulio pavardę, 1970 m. buvo įkurtas profesionalus Lietuvos aklųjų choras (dabar valstybinis choras „Vilnius“).
Nors II pasaulinis karas baigėsi 1945 m., jo pasekmes žmonės juto dar ilgai. Žemėje liko gulėti daug nesprogusių sviedinių, granatų, minų. Pokario metais atsirado visa neregių „išminuotojų“ karta, susižalojusi, išsisprogdinusi akis šiais sprogmenimis. Dažniausiai tai buvo jauni ir labai smalsūs žmonės – vaikai, paaugliai, norėję tyrinėti ir suprasti juos supantį pasaulį. Sprogusi granata ar sviedinio kapsulė ne vienam sužalojo ne tik akis bet ir pirštus, rankas, arba jas net nutraukė. Jie sakydavo, kad sprogus artilerijos sviediniui ar minai žemė būgnija, o neregys rašytojas Valentinas Zaikauskas prieš 20 metų apie tą laiką parašė knygą, pavadintą „Būgnininkų rūmai“. Įdomu tai, kad daugelis „išminuotojų“ ir po jų gyvenimą pakeitusios nelaimės liko tokie pat smalsūs, gyvastingi, nerimstantys „savo kailyje“. Jie įsiliejo į tuometės Lietuvos aklųjų draugijos veiklą, baigė universitetus, kūrė šeimas, rašė ir leido knygas.
1955 m. Kauno aklųjų mokyklą (buvusį institutą) baigė pirmoji abiturientų laida. Turėjo praeiti beveik 30 metų nuo instituto (1928) veiklos pradžios, kad neregiai savo išsilavinimu susilygintų su reginčiaisiais. Tačiau tie dešimtmečiai nepraėjo veltui. Nors lėtai, tačiau potencialas augo ir brendo. Tų pačių 1955 m. rudenį trys pirmosios laidos abiturientai įstojo į Vilniaus universitetą ir sėkmingai jį baigė. Lionginas Ragėnas ir Adolfas Venckevičius tapo žurnalistais ir rašytojais, Valentinas Vytautas Toločka – socialinių mokslų daktaru. Pirmoji Kauno aklųjų mokyklos abiturientų laida tarsi nužymėjo kelią būsimoms laidoms – siekti mokslo, išsilavinimo, patiems kurti savo ateitį. Keitėsi laikas, sąlygos, priemonės, bet dvasia išliko tokia pati.
Eidami „Camino Lituano“ Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos šimtmečio maršrutu, 100 kilometrų nuo Kauno (Pažaislio vienuolyno), per Prienus iki Alytaus, kas 10 kilometrų rasite specialiu „Camino Lituano“ ir LASS logotipu pažymėtą stotelę. Nuskenavę QR kodą, klausykitės LASS šimtmečio istorijos tęsinio.
Bendrystėje – mūsų stiprybė! Dėkojame, kad šimtmetį švenčiate kartu su LASS!