2026 metais viena seniausių mūsų šalies nevyriausybinių organizacijų – Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga (LASS) – mini savo veiklos šimto metų sukaktį. Šimtas metų – šimtas kilometrų „Camino Lituano“ LASS šimtmečio maršrutu!
Nuo pirmųjų žingsnių iki paralimpinių medalių
Ankstesnį, penktąjį, pasakojimą baigėme sporto akcentu – 1977 metais LASS pastatytu plaukimo baseinu Vilniuje. Šiame pasakojime sporto temą tęsiame toliau, tačiau prieš tai grįžkime geru dešimtmečiu atgal. 1968 m. pirmą kartą sovietinės Lietuvos istorijoje Lietuvos neregių delegacija lankėsi Vokietijos demokratinėje respublikoje. Vizitas buvo svarbus jau vien todėl, kad nuo tų metų prasidėjo LASS tarptautinis bendradarbiavimas. Po kelionės į Vokietiją, Lietuvoje, sekant vokiečių neregių pavyzdžiu, pradėtas kultivuoti žaidimas su kimštiniu kamuoliu – vadintas aklųjų ritiniu arba rieduliu. Tuo metu tai buvo vienintelis akliesiems prieinamas komandinis žaidimas – viena komanda meta, kita ginasi. Tada pirmoji komanda ginasi, antroji – meta. Žaidimas kito, sunkų kimštinį kamuolį pakeitė lengvesnis, metimo metu skambantis kamuolys. Šiuo metu tai yra pasaulyje plačiai kultivuojamas aklųjų riedulys arba trumpiau – golbolas.
1980 m. pradžioje Vilniuje įvyko pirmosios Sovietų Sąjungos aklųjų ritinio varžybos. Tuomet Lietuvos komanda neparodė aukštų rezultatų, tačiau golbolas Lietuvoje greitai išpopuliarėjo, vyko šalies čempionatai, įvairūs turnyrai, augo žaidėjų meistriškumas. Praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pabaigoje Lietuvos golbolo rinktinė tapo viena stipriausių pasaulyje. Nepaisant kiekvieno sportininko ar sporto komandos kelyje pasitaikančių laikinų nesėkmių, tokia ji lieka daugiau nei ketvirtis amžiaus.
1987 m. Geteborge (Švedija) įvyko pasaulio aklųjų lengvosios atletikos ir plaukimo čempionatas bei neįgaliųjų žaidynės. Jose, kaip Sovietų Sąjungos aklųjų rinktinės nariai, dalyvavo du lietuviai: Vytautas Girnius ir Danutė Linkevičiūtė-Šmydek. V. Girnius tąkart iškovojo vieną aukso, du sidabro ir vieną bronzos medalius, D. Linkevičiūtė-Šmydek – tris aukso medalius.
Po metų Seule (Pietų Korėja) VIII pasaulio neįgaliųjų olimpiadoje abu minėti lengvaatlečiai irgi grįžo su medaliais. V. Girnius laimėjo du aukso, Danutė Linkevičiūtė-Šmydek – sidabro ir bronzos medalį. Jaunesniam žmogui nelengva suprasti, bet tais laikais patekti į buvusios Sovietų Sąjungos rinktinę buvo sunku ne tik dėl konkurencijos. Jeigu rezultatai būdavo panašūs, labai dažnai į rinktinę kviesdavo sportininkus iš Rusijos, o ne iš Baltijos ar kitų respublikų. Priverstinis vyresnysis „brolis“ – Rusija, turėjo rodyti pavyzdį visose srityse, taip pat ir kalbant apie žmonių su negalia sportą.
Jau 1992 m. Barselonos paralimpinėse žaidynėse abu minėti sportininkai bei trečioji – Sigita Markevičienė – dalyvavo kaip nepriklausomos Lietuvos paralimpinės rinktinės nariai. Sėkmingiausios Lietuvos paralimpiečiams, taip pat ir neregiams, buvo 1996 m. Atlantos paralimpinės žaidynės – iš viso jose laimėta 11 medalių.
2000 m. Sidnėjuje debiutavo Lietuvos golbolo rinktinė ir iškart tapo šių žaidynių vicečempione. 2016 m. Rio de Žaneire vykusiose paralimpinėse žaidynėse mūsų golbolininkai iškovojo ilgai lauktą auksą.
Lietuvos neregiai pamėgo dar vieną neseniai egzotiška laikytą sporto šaką – maratono bėgimą. 2004 metų Atėnų paralimpinėse žaidynėse silpnaregis Linas Balsys maratono rungtyje iškovojo bronzos medalį. Per daugiau nei dvidešimt metų jis įveikė dešimtis maratonų, o 2025 m. pabaigoje tapo pirmuoju regos negalią turinčiu sportininku, nubėgusiu šešis prestižinius pasaulio maratonus. Sėkmingai maratoną po maratono įveikia jaunesni sportininkai – Žygimantas Matusevičius ir Aušra Garunkšnytė. 2024 m. Paryžiaus vasaros paralimpinėse žaidynėse Aušra tapo pirmąja moterimi maratonininke, atstovavusia Lietuvai paralimpinėse žaidynėse. A. Garunkšnytė jau dabar yra reali kandidatė į 2028 m. Los Andželo paralimpines žaidynes.
1990 m., Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, tautiečius, įveikusius maratoną, galėjome suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, šiuo metu, t. y. 2026 m. viduryje, jį nubėgę yra mažiausiai 7 neregiai ir silpnaregiai. O tie, kas negali bėgti maratonų, skaičiuoja kilometrus eidami „Camino Lituano“ keliu. Judėjimas, atvirumas pokyčiams, tiek tikrąja, tiek perkeltine prasme yra vienas skiriamųjų šios bendruomenės bruožų.
Eidami „Camino Lituano“ Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos šimtmečio maršrutu, 100 kilometrų nuo Kauno (Pažaislio vienuolyno), per Prienus iki Alytaus, kas 10 kilometrų rasite specialiu „Camino Lituano“ ir LASS logotipu pažymėtą stotelę. Nuskenavę QR kodą, klausykitės LASS šimtmečio istorijos tęsinio.
Bendrystėje – mūsų stiprybė! Dėkojame, kad šimtmetį švenčiate kartu su LASS!