2026 metais viena seniausių mūsų šalies nevyriausybinių organizacijų – Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga (LASS) – mini savo veiklos šimto metų sukaktį. Šimtas metų – šimtas kilometrų „Camino Lituano“ LASS šimtmečio maršrutu!
Drąsūs sprendimai bendruomenės labui
Praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio vidurys kartu buvo Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos šimtmečio veiklos pusiaukelė. Organizacija subrendo, sustiprėjo, surado savo vietą Lietuvos socialiniame ir kultūriniame gyvenime. 1975 metais Kaune, Savanorių ir Taikos prospektų bei Tvirtovės alėjos judrioje sankryžoje prie LAD gamybinio mokymo kombinato, pradėjo veikti požeminė perėja. Jos projektavimo ir statybos darbus finansavo tuometė Lietuvos aklųjų draugija. Perėja skirta, pirmiausia, akliesiems, kad jie galėtų saugiai eiti iš namų į darbą, biblioteką, parduotuvę, tačiau ja naudojosi visi rajono gyventojai. Perėja veikia iki šiol ir neatsirado nė vieno balso, teigusio, kad ji nereikalinga.
Požeminė perėja Kaune nebuvo pirmasis tokio pobūdžio viešosios aplinkos pritaikymo sprendinys Lietuvoje, tačiau ji akivaizdžiai parodė, kad tokie sprendiniai yra labai reikalingi. Devintojo dešimtmečio viduryje Lietuvoje pradėti diegti garsiniai šviesoforai, pirmiausia – gausiai aklųjų gyvenamuose rajonuose, vėliau – centrinėse miestų gatvėse, prie autobusų, geležinkelio stočių.
1975 m. rugsėjo 1 d. Vilniuje, Ateities gatvėje, pradėjo veikti 300 vietų aklųjų ir silpnaregių mokykla. LASS buvo šios mokyklos statybos iniciatorė, skyrė jai didelę savo pačios uždirbtų lėšų dalį. Mokyklos statyba ir įrengimas kainavo beveik du milijonus rublių. Tuo metu tai buvo itin dideli pinigai, tačiau pradinis užmojis ir pradinis projektas buvo dar ambicingesnis, deja, jo nepatvirtino Sovietų Sąjungos Maskvos funkcionieriai. Ne vienas jaunesnis žmogus galbūt paklaus: kuo čia dėta Maskva? Iki tam tikros pinigų sumos sovietinės Lietuvos valdininkai galėjo patys spręsti, ką ir kaip statyti, peržengus šią ribą – pritarimą reikėdavo gauti Maskvoje. Kaip minėjome, šiuo atveju jis nebuvo gautas. Nepaisant to, mokykla buvo tikrai didelė, moderni, su mokymo klasių, bendrabučio korpusais, sporto sale, dirbtuvėmis, sporto aikštynais, pasivaikščiojimo takais. Jos teritorija užėmė šešių hektarų plotą. Tu pačių 1975 metų spalio mėn. naująją Vilniaus aklųjų mokyklą aplankė Jungtinių Amerikos Valstijų delegacija. Anais laikais tai buvo be galo didelis įvykis. Suprantama, sovietų propaganda jį išnaudojo savo tikslams, tačiau prieš tai vis tiek turėjo būti atliktas didelis darbas. 2025 metų rudenį buvusi Vilniaus aklųjų mokykla (nuo 1992 m. ji vadinasi Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras) minėjo savo veiklos 50-metį.
Reikšmingi bei įdomūs buvo ir 1976 metai. Tų metų pavasarį Kaune pradėjo veikti Respublikinė akių ligoninė, pastatyta aklųjų ir silpnaregių organizacijos lėšomis. Joje buvo 240 lovų stacionaras, kelios operacinės, poliklinika. Ligoninė veikia iki šiol. Oficialus sutrumpintas jos pavadinimas – Kauno klinikų Akių ligų klinika. Žurnale „Mūsų žodis“ (www.musuzodis.lt) jau daugiau kaip penkeri metai publikuojami šios klinikos gydytojų straipsniai apie akių ligas, jų gydymo naujoves, akių priežiūrą.
1976 m. neregė šaškininkė – Stasė Ingaunytė pirmą kartą SSRS sporto istorijoje iškovojo Sovietų Sąjungos rusiškų šaškių čempionės titulą. Turint galvoje, kad Sovietų Sąjungoje žmonių su negalia gyvenimas buvo labai uždaras, kad neregiai įvairiose sporto srityse dažniausiai varžydavosi tarpusavyje, tai buvo didelis įvykis ir didelis neregių pripažinimas. S. Ingaunytės bičiulė, šachmatininkė Irena Skierutė prisimena: „Didžiausio dėmesio varžybų metu sulaukdavo dvi įžymybės: mūsų Stasė ir šaškėmis žaidusi pasaulio šachmatų čempiono Boriso Spaskio sesuo.“
1977 m. Vilniuje prie tuometės XXI vidurinės mokyklos (dabar Gerosios vilties progimnazija) pradėjo veikti LAD lėšomis pastatytas plaukimo baseinas ir sporto salė. Šitaip plaukimas daugeliui regos negalią turinčių žmonių tapo ne tik mėgstama veikla, bet ir sveikatingumo šaltiniu. 2014–2015 metais, Lietuvoje atsirado neregių plaukikų, galinčių varžytis aukščiausio lygio tarptautinėse varžybose. Šiuo metu Los Andželo paralimpinėms varžyboms ruošiasi kaunietis plaukikas Edgaras Matakas, jo pavyzdžiu seka jaunesnis sportininkas Simonas Žvirblis.
Eidami „Camino Lituano“ Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos šimtmečio maršrutu, 100 kilometrų nuo Kauno (Pažaislio vienuolyno), per Prienus iki Alytaus, kas 10 kilometrų rasite specialiu „Camino Lituano“ ir LASS logotipu pažymėtą stotelę. Nuskenavę QR kodą, klausykitės LASS šimtmečio istorijos tęsinio.
Bendrystėje – mūsų stiprybė! Dėkojame, kad šimtmetį švenčiate kartu su LASS!